– Nuobodu. Siaubingai nuobodu.
– Kas nuobodu, sūnau?
– Eiti į mokyklą. Daryti namų darbus.
– Taip yra todėl, kad tu kol kas nesupranti, kam tau to reikia. Nematai vertės.
– Suprantu. Reikia gerai mokytis, kad vėliau uždirbtum pinigų. Vis tiek nuobodu.
– Na… Iš esmės, esi teisus. Bet kai ką praleidi.
– Ką?
– Pabandysiu paaiškinti. Įsivaizduok, kad gyveni miške pirmykštėje gentyje, kurios pagrindinis rūpestis yra žiurkių gaudymas. Viskas, ko turi išmokti – gaudyti žiurkes. Tau aiškina: tai būtina, kad nemirtum iš bado. Jūs gaudote žiurkes, verdate iš jų dvokiantį troškinį ir taip kiekvieną dieną. Žiurkių medžioklė atima visą tavo laiką, todėl nuo ryto iki vakaro būni miške. Gentyje niekas nesiilsi, juk žiurkėse tiek mažai mėsos – kiek daug jų reikia sugauti, kad išmaitintum šeimą!
Bet kartą sutinki elnią, kuris užklydo į tavo kaimą. Tavo galvoje užgimsta beprotiška mintis: kam visą laiką gaišti žiurkių medžioklei, jeigu galima vieną kartą pagauti elnią ir iš karto gauti daugiau mėsos? Tačiau kaime esi smarkiai kritikuojamas: niekas nemoka gaudyti elnių, visi gaudo žiurkes. Žiurkės – stabilus ir patikimas maisto šaltinis. O elniai – tik fantazijos vaisius, svajonės. Trumpai tariant, nesąmonė.
Ir vis dėlto nusprendi išbandyti elnių medžioklę. Eini toli nuo kaimo, ieškai jų pėdsakų, pradedi sekti elnių bandą, juos stebėti ir tyrinėti jų įpročius. Tau tenka badauti, nes dabar nebegali sau leisti medžioti žiurkių. Grįždamas vėlai vakare iš savo išvykų, išgirsti pašaipas ir atvirus priekaištus. Tu jiems – kvailys, nes laužai priimtus elgesio šablonus ir bandai pakeisti seniai nusistovėjusį gyvenimo būdą.
Bet tu nepasiduodi. Tu mokaisi. Galvoji, darai išvadas, taisai klaidas. Ir vieną dieną grįžti į kaimą pagavęs savo pirmąjį elnią.
Esi laimingas, įkvėptas sėkmės, įsivaizduoji, kaip dabar visi puls tavęs klausinėti, kaip tau tai pavyko. Tačiau netikėtai atsiduri juodo pavydo ir smerkimo sūkuryje: visiems įrodei, kad esi už juos protingesnis, o protingų nemėgsta net labiau nei kvailių.
Kas tau belieka? Supranti, kad elnių medžiotojui ne vieta tarp žiurkių gaudytojų ir išeini su tikslu kur nors įkurti savo kaimą.
Bet tavęs tai negąsdina, juk dabar turi įgūdį – išmokai medžioti elnius, kaupti mėsą, vadinasi, esi visiškai nuo nieko nepriklausomas.
Netrukus elnių medžioklė tau tampa įprasta veikla. Sukuri savo kaimą, prie tavęs jungiasi tie, kurie nenori taikytis su apgailėtinu žiurkių valgytojų likimu, ir tu supranti, kad tavo gyvenime vėl įsivyrauja rutina. Tai, kas vakar buvo nuotykis, šiandien tapo kasdienybe.
Bet kartą išeini į miško pakraštį ir tolumoje išvysti stumbrų bandą. Stumbras – tai ne elnias. O stumbrų banda tavo kaimui – beveik neišsenkantis resursų šaltinis. Tu galvoji apie tai, kad jeigu išmoksite medžioti stumbrus, turėsite tiek laisvo laiko, kad galėsite keliauti, tyrinėti aplinkines žemes, prekiauti su kaimyninėmis gentimis, plėtoti amatus…
O žinai, kas bus toliau?
– Mamutai?
– Teisingai. Vėliau bus mamutai, tada banginiai, o tada dar kas nors. Tai ir yra Medžiotojo kelias – kelias, vedantis į Naują, kelias, kuriame nėra vietos nuoboduliui, nes tai nenutrūkstamas nuotykis. Bet ar žinai kas jame yra svarbiausia?
– Kas?
– Žiurkės. Reikia nuo kažko pradėti. Jeigu neišmoktum gaudyti žiurkių, niekada nesugautum savo pirmojo elnio.