„Neeikvokite savo jėgų konformizmui“: laimės jausmas nesusijęs su mums primestu „sėkmingu“ gyvenimo būdu


Yra ganėtinai konkrečių socialinių idėjų apie tai, kaip reikia gyventi: reikia būti ambicingu, siekti gerovės ir sėkmės, įgyti išsilavinimą, susituokti, būti ištikimam ir susilaukti vaikų. Elgiamės pagal socialinius lūkesčius tarsi pagal iš anksto parengtą instrukciją ir tai labai palengviną mūsų gyvenimą (ir kartais netgi iš tikrųjų veda į laimę). Tačiau tuo pat metu tokie įsivaizdavimai iš esmės tėra fantazija, vienas iš galimų siužetų, kuris ne visada sutampa su šiuolaikine realybe ir todėl dažnu atveju atneša daugiau žalos nei naudos.

Kitiems žmonėms yra svarbu, kad mes atitiktumėme jų lūkesčius

Kad jau pradėjome kalbėti apie siužetus, siūlau apžvelgti siužetą iš mano asmeninio gyvenimo. Įsivaizduokite jauną vyrą iš darbininkų klasės, tapusiu universiteto profesoriumi. Be abejo, jam tenka susidurti su tam tikrais lūkesčiais, kaip turėtų elgtis profesoriai. Prieš porą metų dalyvavau puikioje panelinėje diskusijoje apie emocijų ir proto kovą. Kažkur maisto erdvėje mane pasigavo penkiasdešimtmetis vyras. Iš pradžių jis pagyrė mano knygą „Laimė iš išskaičiavimo“, o paskui labai griežtu tonu pasakė:

„Tik aš nesuprantu, kam jums reikalingos tos „Raudonosios aušros“ gamyklos darbininko manieros? Jos jaučiasi ir knygoje ir jūsų gyvame pasirodyme“

Jei atvirai, tą kartą netekau žado. Mano atsitiktinis pašnekovas toliau man dėstė, kad „pasiekus tam tikros socialinės padėties, reikia dirbti su savo elgesiu“, o jau keiksmažodžiai kalboje yra visiškai nepriimtini. Tuo tarpu aš per panelinę diskusiją nusikeikiau net du kartus.

Kodėl nepriimtini? Galbūt todėl, kad necenzūrinė leksika – prasto žodyno ir išsilavinimo požymis? Nors jokio tiesioginio ryšio tarp keiksmažodžių vartojimo ir intelekto lyg šiol nenustatyta.

Keikimasis destruktyvus, kai yra vartojamas agresijai išreikšti arba su tikslu įžeisti; tačiau nėra nieko blogo, kai keiksmažodžiu paryškinama mintis arba išreiškiama teigiama emocija. Žodžiu, manau, kad mintis apie tai, kad keiktis yra blogai, yra velniškai kvaila.

Bet nukrypau nuo temos. Tas vyras buvo gana atkaklus ir toliau mane įtikinėjo, kad būdamas Londono ekonomikos ir politikos mokslų mokyklos profesoriumi, turiu pareigą rodyti gerą pavyzdį savo klausytojams. Jo elgesį padiktavo socialinė koncepcija, kuri man nustato tam tikrus rėmus tik dėl mano profesijos.

Ši koncepcija, kaip ir daugelis kitų, atlaikė laiko išbandymą. Tokios socialinės nuostatos buvo formuojamos valdžios institucijų, kultūros, įstatymų, šeimos įsitikinimų, žiniasklaidos, istorinių aplinkybių ir net evoliucinių modelių ilgus šimtmečius. Šios nuostatos ne tik išreiškė mūsų vidinius troškimus, bet ir padėjo geriau orientuotis sudėtingoje realybėje, parodė kelią, kuriuo reikia eiti, suteikė pagrindines žinias apie tai kaip reikia gyventi.

Tačiau mes norime ne tik patys atitikti šias nuostatas – mums nepatinka, kai kas nors kitas jų neatitinka.

To vyro elgesys ir reakcija man dar kartą parodė, kad tokios socialinės sampratos gali pakenkti mums ir aplinkiniams. Vadinu jas socialiniais spąstais ir būtent iš jų pinasi pavojingas mitas apie tobulą gyvenimą.

Pinigai nedaro mus laimingesniais

Mūsų įsivaizdavimai apie turtus ir sėkmę – tikrų tikriausi socialiniai spąstai. Jeigu mes nepasiekiame bent vieno iš šių dviejų komponentų, jaučiamės nepatenkinti ir nelaimingi. Be to, kad ir kiek siektumėme turtų ir sėkmės, visada turime kur augti – to iš mūsų tikisi visuomenė.

Tikime, kad kuo daugiau pinigų ir kitų sėkmės ženklų turi, tuo esi laimingesnis. Tačiau stebime ne vieną pavyzdį žmonių, kurie pasiekė aukščiausių sėkmės laiptelių, bet tapo tik nelaimingesniais.

Tereikia pripažinti vieną paprastą dalyką: laimingesni būsime tik tada, kai išmoksime pasitenkinti tuo, ką turime, o ne reikalauti vis daugiau.

Didžiosios Britanijos nacionalinė statistikos tarnyba nuo 2011 metų tyrė 200 000 žmonių laimės lygį. Paaiškėjo, kad vos 1 proc. apklausos dalyvių jaučiasi nelaimingi. Vienas iš faktorių, kuris veikia neigiamos savijautos formavimąsi yra žemas darbo užmokestis (mažiau nei 400 svarų sterlingų per savaitę). O kitas – didesnis nei 400 svarų sterlingų darbo užmokestis per savaitę. Pagal ribinio produktyvumo dėsnį, patenkinus bazinius poreikius atsiranda noras pasididinti pajamas, o tai smarkiai sumažina pasitenkinimo lygį.

Naujausia Amerikoje atlikta apklausa apie laiko išnaudojimą leidžia analitikams įvertinti laimės lygį, susijusį su laisvalaikio leidimu dienos metu. Jis parodė, kad didėjant pajamoms, auga ir laimės lygis, tačiau tik iki tam tikros pajamų ribos. Ją pasiekus, laimės lygis vėl krenta.

Neįtikėtina, bet žmonės, uždirbantys virš 100 000 dolerių per metus nebuvo laimingesni, nei tie, kurių pajamos per metus neviršijo 25 000 dolerių. O daugiausiai pajamų gaunantys respondentai mato mažiausiai prasmės tame, ką daro.

Tad panašu, kad taisyklė „imk iš gyvenimo viską“ leis pasiimti viską, išskyrus prasmę.

Šie statistiniai duomenys rodo, kad siekis uždirbti daugiau verčia mus skirti savo laiką ir resursus tam, kas atneš mums daugiau pinigų – pavyzdžiui, papildomoms darbo valandoms arba geriau apmokamam, bet toliau esančiam darbui. O tai yra būtent tas laikas, kurį galima skirti kitiems, smagesniems užsiėmimams: pavakarieniauti ar pasivaikščioti su šeima arba aplankyti draugus. Tikimės, kad augančios pajamos padarys mus laisvesniais ir laimingesniais, tačiau tai niekad neįvyksta. Tai ir yra vadinama socialiniais spąstais.

Be to, dauguma mūsų nepaisant gaunamų pajamų ir toliau bandys jas pasididinti. Tai tikrų tikriausia priklausomybė.

Jeigu jums nereikia sudurti galo su galu, galiu lažintis, kad jūs taip pat sukatės šiame užburtame pajamų didinimo rate. Tačiau vietoj šių lenktynių galite rinktis pagalbos skurstantiems kelią – tiems, kurie turi kovoti už būvį kiekvieną dieną. Pagalba kitiems – neišsenkamas pasitenkinimo šaltinis.

Kai jus supa šeimos ir aplinkinių lūkesčiai, yra sunku sustoti ir pasakyti sau, kad „štai, dabar uždirbu pakankamai“. Juolab, kai socialiniai tinklai vis įpila žibalo į tuštybės katilą. Apskritai, net jei nesame iš visų pusių atakuojami raginimais uždirbti daugiau, požiūris „man užtenka“ savaime skamba prasčiau, nei požiūris „siek daugiau!“.

Nepaisant to, kad frazė „Džiaugiuosi tuo, ką turiu“ skamba gana nuobodžiai, ji gali suteikti neįtikėtiną laisvės pojūtį. Jeigu jums pakanka pinigų savo būtiniausių poreikių patenkinimui, galite visiems laikams atsikratyti nerimo.

O dar mūsų turtų troškimas verčia mus griežtai nuteisti tuos, kurie jų nesiekia: tokius žmones vadiname neambicingais ar tinginiais. Išlaikome savo status quo priversdami kitą žmogų jaustis nesėkmingu. Būtent todėl neturėtumėme smerkti tų, kurie save vadina laimingais, net jeigu stebime tinginystės ir motyvacijos neturėjimo požymius. Socialiniai turtų troškimo spąstai nurašo tuos, kuriems nereikia daugiau pinigų, nors jų sprendimas skirti savo laiką ir resursus ne asmeninių turtų didinimui, o kitiems dalykams yra vertas didžiausios pagarbos.

Turtų siekis turi ilgalaikių padarinių. Įprastai jis lemia perteklinį vartojimą, kuris savo ruožtu neigiamai veikia ekologiją. Nuolatinis greitai gendančių daiktų pirkimas ir vėlesnis jų išmetimas reiškia gamybos masto didėjimą ir šiukšlių kiekio augimą – abu šie padariniai naikina mūsų planetą.

Siekiant padėti vaikams ateityje nedalyvauti nesibaigiančiose pinigų lenktynėse, galima juos išmokyti, kad pinigų gali būti pakankamai.

Arba štai klausimas: kodėl nuolat skelbiami daugiausiai pinigų uždirbančių žmonių sąrašai, bet neskelbiami aršiausių mokesčių mokėtojų sąrašai? Suvedus į paiešką „turtingiausias pasaulio žmogus“, Google iš karto parodė Jeffą Bezosą. Tačiau „daugiausiai mokesčių sumokėjusio asmens“ paieška parodė tik didžiausius mokesčius taikančių šalių sąrašą. Kad jau mūsų smegenys yra užprogramuoti konkuruoti ir varžytis, šią jų funkciją galime naudoti tikslams, kurie bus naudingi visiems, o ne tik plonyčiam turtingųjų sluoksniui.

Karjeros siekimas priverčia išduoti save

Dabar pakalbėkime apie sėkmės spąstus. Pirma varnelė, kurią reikia uždėti kelyje į sėkmę – darbo turėjimas. Norint eiti šiuo keliu nepakanka jį tiesiog turėti, reikia gero darbo ir karjeros augimo.

Knygoje „Laimė iš išskaičiavimo“ pasakojau apie susitikimą su viena savo drauge. Ji dirba didelėje ir prestižinėje žiniasklaidos kompanijoje ir visos vakarienės metu skundėsi savo darbu – kaip jai viskas atsibodo, kaip ją erzina vadovas ir kolegos, kaip ji pavargo nuo kelio iki ofiso. Bet monologo pabaigoje ji be jokios ironijos pasakė: „Bet žinoma, man patinka dirbti „Medialand‘e“.

Ši istorija atskleidžia ganėtinai populiarų vidinį konfliktą tarp visuomenės sėkmės interpretavimo, kuriame vertinamas statusas ir pripažinimas darbe bei asmeninio pasitenkinimo pojūčio. Mano draugė kentėjo nuo savo darbinės veiklos beprasmybės, tačiau socialiniai spąstai bandė ją įtikinti atvirkščiai.

Darbas, kuris mus daro nelaimingais, negali būti geras, tačiau mes susitaikome su skausmu ir kančiomis dėl statuso.

Mano draugė visada norėjo dirbti šioje kompanijoje, ja didžiavosi tėvai ir jai pavydėjo draugai, tad simpatijas savo darbui ji ugdė sąmoningai, remdamasi savo profesinio statuso verte.

Įsivaizdavimai apie darbo statusą ir prestižą mums sufleruoja, kad būti teisininku geriau nei būti floristu. Floristas uždirba mažai, o teisininkas – dažniausiai daug. Tačiau mano draugės ir jos „Medialand‘o“ istorija mums primena, kad darbą galima vertinti ir iš kito kampo – pavyzdžiui, pagal pasitenkinimo lygį. Ir čia floristai lenkia teisininkus: savo darbu patenkinti 87 procentai floristų ir 64 procentai teisininkų.

Yra ir kitų įrodymų, kad veiklos, kurias laikome sėkmingomis, nepadaro žmonių laimingesniais. Pavyzdžiui, 2014 metais buvo paskelbta ataskaita apie ryšį tarp įvairių veiklos sričių ir pasitenkinimo gyvenimu lygio tyrimo rezultatais.

Paaiškėjo, kad dideles pajamas gaunantys aukščiausio lygio vadovai, buvo ne ką laimingesni, nei jų sekretorės. Sporto treneriai, ūkininkai ir kunigai taip pat buvo labiau patenkinti, nei galėtum pagalvoti atsižvelgiant į jų gaunamas pajamas.

Galbūt žmonės, kurie renkasi sporto instruktoriaus arba floristo karjera, savaime labiau patenkinti gyvenimu, negu tie, kas nusprendžia būti teisininku. Kad tai išsiaiškinti, reikia rimtų ir ilgalaikių tyrimų. Tačiau floristo profesija turi akivaizdžių privalumų, kurių neturi teisininkų kontora: pavyzdžiui, gamtos artumas, darbo rezultatų stebėjimas, darbo dienos kontrolė. Keturi iš penkių floristų teigia, kad savo įgūdžius tobulina kiekvieną dieną ir tai jiems teikia malonumą. Floristai negali pavadinti savo darbo beprasmiu.

Pinigai vagia mūsų laiką ir daro mus nelaimingais

Pratęskime pokalbė apie sėkmę. Ją matuojame ne tik veiklos pobūdžiu ir profesija, bet ir darbe praleistu laiku.

Kuo daugiau valandų skirsime darbui, tuo daugiau pinigų uždirbsime, tuo sėkmingesniais tapsime. Augant pajamoms, pradedame vertinti negautas pajamas iš nedarbo valandų ir pradedame dirbti dar daugiau, kad išspausti iš savęs maksimumą. Laikas – pinigai.

Laiko, kaip galimybės užsidirbti, suvokimas gerokai sumažina malonumą, kurį gauname iš poilsio. JAV aukštas pajamas gaunančių žmonių pasitenkinimo lygis yra daug žemesnis, nei gaunančių vidutines pajamas.

Dar kartą sugrįžkime prie Amerikoje atliktos laiko naudojimo apklausos, kuri parodė, kad laimės ir sąmoningumo lygis yra gerokai aukštesnis tarp dirbančių 21-30 valandų per savaitę; nepasitenkinimo lygis didėja proporcingai darbo valandų skaičiui per savaitę, nepriklausomai nuo lyties.

Taip, daugelis žmonių renkasi persidirbti. Kai kurie taip myli savo darbą, kad mielai jam skiria visą savo laisvalaikį. Man irgi taip yra buvę, pavyzdžiui, kai dirbau prie knygų. Tačiau tokių laimingųjų ne tiek jau ir daug.

Gerokai dažniau žmonės persidirba, nes to iš jų reikalauja socialiniai spąstai. Dažniausiai jie tai daro norėdami kilti karjeros laiptais. Viršvalandžiai yra gana įprasti daugelyje profesijų: banko sferoje, reklamoje, teisėje, švietime, aptarnavime ir netgi kultūros sferoje. Darbuotojai dažnai yra vertinami pagal tai, kelintą valandą jie ateina ir išeina iš darbo.

Pasaka apie laimingą santuoką nurodo klaidingą kryptį

Santykių ir santuokos sfera taip pat yra apsupta socialinių spąstų.

Daugelis iš mūsų užaugo su pasakomis, kurios baigdavosi „…jie susituokė, gyveno ilgai ir laimingai ir mirė tą pačią dieną“. Dažnai net nesuvokiame, kaip tai veikia mūsų santykių suvokimą.

Santuoka beveik visose apklausose respondentų įvardijama kaip privalomas laimingo gyvenimo atributas. Šiuo kriterijumi vadovaujamės ir vertindami kitus žmones: 40 metų vienišą moterį vadiname „vargšele, kuri nerado to vienintelio“, tarsi kitų laimingo gyvenimo variantų net neegzistuoja.

Pernelyg idealizuojame romantinius santykius. Statistiškai, kiekvieni naujai užsimezgę santykiai turi didesnę tikimybę nutrukti, nei peraugti į „ilgai ir laimingai“. Dvi iš penkių santuokų Didžiojoje Britanijoje baigiasi skyrybomis.

Iš santykių tikimės išskirtinai tik malonumų, maža to, jie turi tęstis labai ilgai. Iš partnerio tikimės visų mūsų norų patenkinimo, o tai yra itin žalingas santykių suvokimas.

Kai santykiai, ypatingai ilgi, baigiasi skyrybomis, mes dažnai girdime ką nors panašaus į „išeikvoti geriausi gyvenimo metai“ arba „tiek metų šuniui ant uodegos“. Bet ar taip gali būti vadinamas laikas, bent dali kurio abu partneriai buvo laimingi? Santykių nutraukimas dažniausiai yra geriausias porų sprendimas.

Būdami gerai prisitaikančiais padarais, mes nepasirinksime prastesnio varianto, nei prieš tai buvęs, todėl kiekvienas kitas mūsų partneris, kaip taisyklė, yra geresnis už ankstesnįjį. Tad jeigu yra rimtais argumentais pagrįstų abejonių dėl savo pasirinkimo, verčiau nedvejoti. Neleiskite senamadiškiems sentimentaliems lūkesčiams sutrukdyti jums judėti į priekį.

Galite man paprieštarauti: skyrybos neigiamai veikia vaikus. Kažkuria prasme taip. Virdžinijos universiteto mokslininkai ištyrė, kad išsiskyrusių tėvų vaikai iš tiesų demonstruoja neigiamų emocijų rinkinį (pyktį ir įsiūtį), tačiau neilgai. Šie jausmai išnyksta praėjus porai metų nuo skyrybų. Suaugusieji, kurių tėvai išsiskyrė po ilgo konfliktų laikotarpio yra labiau patenkinti gyvenimu, negu tie, kurių tėvai nusprendė likti kartu, nepaisydami užsitęsusių ginčų. Likti kartu dėl vaikų yra blogesnis sprendimas, nei taikus išsiskyrimas.

Man atrodo, kad mums reikėtų sveikinti poras skyrybų proga lygiai taip pat, kaip sveikiname jas vestuvių proga.

Šių santuokinių spąstų taip pat galima atsikratyti. Tėvų reikalas – papasakoti vaikams, kad meilė nebūtinai turi tęstis iki gyvenimo galo. Taip vaikai išsivaduos nuo per didelių lūkesčių ir nepatirs didelio streso bei šoko dėl būtinybės nutraukti nenusisekusius santykius. Mokyklose taip pat galima aiškinti bazinius dalykus apie meilę ir santykius tarp žmonių, apie tai, kad aistra yra praeinantis reiškinys. Tada vaikinai ir merginos galės priimti labiau pagrįstus sprendimus rinkdamiesi pirmuosius partnerius.

Valstybiniams šeimos institutams tai pat nepatrukdytų persvarstyti savo požiūrį į santuokas ir skyrybas. Užuot skirdami socialines išmokas susituokusiems žmonėms (kurių negauna nesusituokę), būtų galima plėtoti paramą įvairiausių santykių tarp žmonių formoms.

Jeigu jau valstybė kišasi į santuokos ir šeimos reikalus, jai vertėtų pasistengti sustiprinti sveikus santykius vaikų labui.

Ar dar pamenate mano pašnekovą, nuo kurio prasidėjo šie samprotavimai? Tas vyras buvo visiškai tikras, kad aš privalau elgtis konkrečiu būdu.

Ir jis nėra vienišas: kartą internete sulaukiau labai nemalonių komentarų apie savo akinių ir laikrodžių formą. Kitą kartą mane užsipuolė mano kolegos, nes viename interviu prisipažinau, kad nemėgstu grožinės literatūros. Tai yra, iš manęs tikisi tam tikro elgesio ne tik profesinėje aplinkoje, bet ir asmeninio poilsio metu.

Kovoti už savo teisę neatitikti kažkieno lūkesčių ne pats maloniausias užsiėmimas.

Jeigu dažnai jaučiate, kad tarsi privalote kur nors pritapti (darbo kolektyve), priminkite sau, kad ne, neprivalote. Jeigu poreikis atitikti daro jus nelaimingesniais, negu kova už teisę neatitikti, – neeikvokite savo jėgų konformizmui.