„Kurgi tu esi, mano mėgstamas kreme? Kur tu pasislėpei? A-ūūū!!! Nesislėpk“, – įprastai taip kalbėdama aš kasdien ieškau savo rankų kremo. Ir jo beieškodama keliu tokius klausimus ne kam nors konkrečiai, o mane supančioms sienoms. O po to sušunku: „Ak, tai štai kur tu. Tu paprasčiausiai pariedėjai po lova.“
Aš gan dažnai kalbuosi su savimi. Ir elgiuosi taip ne tik savo namuose, kur niekas manęs nemato ir negirdi. Galiu pasišnekučiuoti su savimi ir eidama gatve, dirbdama biure ar apsipirkdama. Samprotavimai balsu padeda man materializuoti tai, kas mane tą akimirką jaudina. Be abejo, iš šalies tai atrodo, švelniai tariant, neadekvatu, mat dvasiniai ligoniai irgi dažnai kalbasi su savimi, tiesa? Jie pliurpia su savimi siekdami prislopinti balsus, kuriuos girdi savo galvoje. Tad kai tik kas nors pamato, kad tu kalbiesi su savimi, akimirksniu pasklinda gandai, kad tau negerai su galva. Bet mums reikia gyventi taip, kaip mes to norime patys. Nepaisant aplinkinių.
Esu pozityviai nusiteikęs žmogus ir manau, kad esu kažkuo panaši į Golumą iš „Žiedų valdovo“, kai jis taip smarkiai išgyvendavo dėl savo „mėgstamiausio dalyko“, nekreipdamas dėmesio į aplinkinius.
Tiesą sakant, kalbėjimasis su savimi yra žmogaus genialumo požymis. Patys protingiausi pasaulio žmonės visada kalbėdavosi su savimi, samprotaudavo balsu ir bardavo patys save. Pavyzdžiui, mokslininkai mėgsta visus savo vidinius monologus, ginčus ir abejones įgarsinti, kad geriau įsisąmonintų svarstomą problemą. Tai būdinga ir poetams, ir istorikams, ir politikams.
Albertas Einšteinas dažnai kalbėdavosi su savimi. Jis nebuvo ypač populiarus žmogus savo vaikystėje, bet visados rinkdavosi savęs vertų žmonių draugiją, tiksliau tariant, dažniausiai jis būdavo vienas. Retsykiais jis valandų valandas kalbėdavosi su savimi ir nemanydavo, jog tai keista.
Todėl aš nesu kvailė ir nesu beprotė, aš – geniali. Cha! Štai taip!
1. Kai mes kalbamės su savimi, mūsų smegenys pradeda dirbti efektyviau.
Mokslininkai atliko tokį eksperimentą: žmonėms parduotuvėje buvo įgarsinami sąrašai tų prekių, kurias jiems būtina įsigyti. Ir tyrimo rezultatai patvirtino, jog tie žmonės, kurie balsu kartodavo vardijamų prekių sąrašus, išsiskyrė aukštesniu protinio aktyvumo lygiu, palyginti su tais, kurie šį sąrašą laikė tik savo galvoje. Žmonėms lengviau ko nors ieškoti, kai jie balsu įvardija tai, ko ieško.
2. Tačiau „kalbėjimas balsu“ iš tiesų padeda tik tada, kai jūs žinote, ko konkrečiai jums reikia.
Mums lengviau surasti tuos daiktus, kuriuos jau esame matę anksčiau. Tai, ką pažįstame iš lytėjimo ir skanavimo patirties, mums lengviau surasti tarsi kalbantis su tuo daiktu bei aiškiai įsivaizduojant jį prieš savo akis. Bet jeigu jūs nepažįstate ieškomo daikto pagrindinių savybių, formos ir tūrio, kalbėti balsu bus tiesiog beprasmiška. Surasti įmanoma tik tai, ko iš tiesų ieškai.
3. Kalbėjimas balsu padeda mokantis, juk taip pasaulį pažįsta vaikai.
Viskas suvokiama įgyjant tam tikros patirties. Vaikai girdi, ką kalba suaugusieji, o po to įgyvendina jų žodžius praktiškai ir šitaip pažįsta pasaulį. Mums vertėtų pasiklausyti savo pačių balso, kad sužinotume, kaip galime juo pasinaudoti. Juk taip įdomu stebėti vaikus, kurie sau murma kažką žaisdami su mašinėle arba namų augintiniais. Tarkim, berniukas žaisdamas su mašinėle sau išaiškina, kad važiuoti per šiuos vartus negalima, nes jie per siauri mašinėlei. Balsu svarstantis mažylis geriau įsimena, ką ir kaip jam verta daryti, kad ateityje visi jo poelgiai taptų pasąmonės lygmenyje susiformavusia elgsena.
4. Kalbėdamiesi su savimi mes pradedame struktūruoti savo mintis.
Šnekučiuodamiesi su savimi taptame savo pačių pagalbininkais ir net gydytojais. Mūsų balsas įgarsina mūsų vidinio „aš“ troškimus. O juk geriausias būdas išspręsti problemą – tai ją įgarsinti. Galų gale tai jūsų problema, ir ją spręsti teks tik jums.
5. Svarstant balsu mums lengviau pasiekti savo tikslų.
Sudarykite savo norų sąrašą. Daugelis troškimų jame atrodo nepasiekiami. Bet jūs imkite vis tiek svarstyti balsu apie tai, kaip juos būtų įmanoma įgyvendinti. Žingsnis po žingsnio įveiksite visus sunkumus, o sprendžiant problemas ir įvardijant jas balsu jums bus vis lengviau užsibrėžtų tikslų siekti. Jums ims atrodyti, kad nėra nieko, kas būtų neįgyvendinama.
Tik tasai žmogus, kuris sugeba pripažinti turįs savo įgimtus talentus, gali samprotauti balsu. Mes visi esame šiek tiek išprotėję, todėl privalome įsiklausyti į savo vidinį balsą ir išdidžiai kalbėtis su savimi.