Nėra atsitiktinių susitikimų: trys nežemiško ryšio rūšys


Nieka nieko atsitiktinio.

Pasaulyje, kuriame mums pasisekė gyventi, kiekvienas susitikimas ir atsitiktinė pažintis turi tam tikrą tikslą.

Kartais mums reikalingi žmonės, kurie gali mus pažadinti ir padėti pakeisti mūsų gyvenimo kryptį; kartais – palaikyti mus ir priminti, kas mes esame šioje žemėje. O kartais tai tie,kuriuos sutinkame tik akimirkai.

Pagal likimo ironiją, mes neturime žinoti kiekvieno žmogaus, kurį sutinkame, paskirtį, net mes turime likti atviri viskam, ką atneša kiekviena nauja pažintis.

Kartais reikia pažvelgti į visą pasaulį kaip į siūlų susipynimą – raudonų arba sidabrinių, kiekvienas iš kurių atspindi susitikikmą su konkrečiu žmogumi, net tokį, kuris dar neįvyko.

Visas mūsų gyvenimas – tai tarpusavio sąveika. Ir nors šiuolaikinės technologijos, internetas, socialiniai tinklai bando mus įtikinti, kad tokią sąvaiką galima sumažinti, kažkas keičiasi mūsų sąmonėje, kai mes suprantame, kad viskas gyvenime vyksta ne atsitiktinai.

Ne visi susitikimai turi būti ilgalaikiai: kartais jie gali trukti vos akimirką. Gal tam, kad sulaikytų jus, kad nepatektumėte į avariją, arba kad sutiktumėte savo potencialią meilę. Kartais Visata siunčia mums žmones, kurie padeda mums gyvenime, net jeigu jie bebus mums labai svarbūs.

Ir nors mes negalime to nuspėti, galime pasiruošti tokiems gyvenimo netikėtumams.

Žmonės, kurie turi mus pažadinti.

Tai tie, kurie ateina ilgesniam laikui. Kartais tai yra mūsų partneriai, giminingos sielos. Tie, kurie keičia mūsų gyvenimą iš esmės.

Žmonės, kurie padeda priminti mums, kas esame.

Kartais gyvenimo kelyje mes prarandame save. Dėl kasdienių rūpesčių mes pamirštame, kuo norėjome būti, apie ką svajojome (ir svajojame iki šiol), kas esame iš tikrųjų,. Mes tiesiog parsiduodame suaugusiųjų pasauliui ir atsakomybei, ir pamirštame, kokie esame tikri. Ir tai sakytina net ne apie darbo vietą ar miestą, kuriame gyvenate, o apie sielą ir vidinę pasaulėjautą.

Ir štai, yra žmonių, kurie ateina į mūsų gyvenimą, kad padėtų mums suprasti, kas esame, kad vėl taptume savimi.

Žmonės, svarbūs tik akimirką.

Kai pradedame pokalbį su atsitiktiniu pašnekovu, ir niekaip negalime sustoti. Arba kai tik apsikeičiame šypsenomis su žmogumi, važiuojančiu eskalatoriumi priešais. Ir atrodo, kad tai išties kažkoks nežemiškas ryšys, kuris tiesiog turi būti.

Vien todėl, kad kažkas nelieka mūsų gyvenime ilgam, nereiškia, kad šis susitikimas neturi prasmės ir tikslo. Viskas turi prasmę. Ir būtent šie nematomi siūleliai, kurie sieja mus vieni su kitais, padaro mūsų gyvenimą šiame pasaulyje tokį neįtikėtinai nenuspėjamą, nes mes niekada nežinome, kada sutiksime tą žmogų, kuris privers mus pakeisti savo gyvenimą.