Vakar man sukako septyniasdešimt metų. Peržengiant dar vieno dešimtmečio slenkstį, natūralu laikyti tai reikšmingu įvykiu, nors tai ir prieštarauja sveikam protui. Kai man sukako trisdešimt, brolis pasakė: „Dabar pagaliau nebesi vaikėzas, tapai vyru, tad ir elkis atitinkamai“. Kai man sukako keturiasdešimt, aš sau pasakiau: „Jaunystė baigėsi“. Sulaukęs penkiasdešimties, pasakiau: „Neturėk iliuzijų – dabar esi pagyvenęs žmogus ir turėsi su tuo susitaikyti“. Šešiasdešimties – „Laikas sutvarkyti reikalus, ateina senatvė, reikia grąžinti skolas“. Nusprendžiau išeiti iš teatro ir parašiau „Viską sudėjus“; šioje knygoje pasistengiau pirmiausiai dėl savęs apžvelgti viską, ką sužinojau apie gyvenimą ir literatūrą, ką spėjau parašyti ir kokį malonumą dėl to patyriau. Bet iš visų jubiliejų, septyniasdešimtmetis, mano nuomone, yra pats reikšmingiausias. Manoma, kad tiek laiko yra duota žmogui – „Mūsų metų skaičius yra septyniasdešimt“ ir galime teigti, kad likusius metus tau pavyko nugvelbti, kol senė su dalgiu netyčia nusisuko. Būdamas septyniasdešimties tu jau nebesi ant senatvės slenksčio, tu esi senas žmogus.
Prieš dvejus ar trejus metus vaikščiojau su Liza ir ji pradėjo kalbėti apie tai, koks siaubas ją apima pagalvojus apie senatvę.
– Nepamiršk, – pasakiau jai, – daugybės dalykų, kurie tave dabar džiugina, senatvėje tau nebereikės. Tačiau senatvė turi savų privalumų.
– Kokių? – paklausė ji.
– Tau praktiškai nebereikės daryti to, ko nenori. Muzika, menas ir literatūra tave džiugins kitaip, nei jaunystėje, bet ne ką mažiau. Vėliau bus labai smalsu stebėti įvykius, kurie tavęs nebeliečia tiesiogiai. Ir tegu malonumai praranda buvusį ryškumą, bet ir sielvartas išgyvenamas ne taip skausmingai.
Mačiau, kad mano žodžiai jos nepaguodė ir dar nepabaigęs savo tirados suvokiau, kad mano apibrėžta perspektyva nelabai įkvepianti. Vėliau, leisdamasis į apmastymus šia tema, priėjau išvadą, kad pagrindinis senatvės privalumas – dvasinė laisvė. Turbūt tai yra susiję su abejingumu, atsirandančiu senatvėje dėl daugelio dalykų, kurie buvo svarbūs pačiame žydėjime. Kitas privalumas – senatvė išlaisvina nuo pavydo, neapykantos ir pykčio. Manau, kad niekam nepavydžiu. Neužkasiau į žemę talentų, kuriais mane apdovanojo gamta, ir nepavydžiu tiems, ką ji apdovanojo labiau; pažinojau sėkmę, didelę sėkmę ir nepavydžiu jos kitiems. Esu visiškai pasiruošęs atlaisvinti tą nedidelę nišą, kurią taip ilgai užėmiau, ir perduoti ją kitam. Dabar man neberūpi, ką apie mane galvoja kiti. Patinku – gerai, nepatinku – ką gi. Jeigu žmonėms patinku, man malonu, jeigu ne – tai manęs visiškai nejaudina.
Ne per seniausiai pastebėjau, kad jeigu anksčiau daugiau gyvenau ateitimi, nei dabartimi, dabar mane vis labiau užima praeitis, o tai aiškiai rodo, kad elgiausi išmintingai. Tikriausiai taip ir turi būti, jeigu priešaky liko daugiausiai dešimt metų, o užnugary – toks ilgas gyvenimas.
Visada mėgau kurti planus ir paprastai juos įgyvendindavau, bet ar galima ką nors planuoti šiandien? Kas gali pasakyti, kas tavęs laukia po metų, po dvejų? Kokios bus tavo aplinkybės, ar galėsi gyventi kaip anksčiau? Vokiečiai rekvizavo mano burinę jachtą, kuria plaukiodavau Viduržemio jūra, italai – mano automobilį. Mano viloje iš pradžių apsigyveno italai, o vėliau vokiečiai. Baldai, knygos, paveikslai, kurių nepavogė, išbarstyti kas kur. Tačiau visa tai man visiškai nerūpi. Spėjau pagyventi prabangoje, apie kurią galima tik pasvajoti. Ir dabar man visiškai pakanka dviejų kambarių, trijų valgių per dieną ir galimybės naudotis gera biblioteka.
Mintimis vis dažniau keliauju į seniai prabėgusius jaunystės metus. Gailiuosi dėl daugelio savo poelgių, bet stengiuosi per daug nesigadinti gyvenimo, sau kartoju: tai darei ne tu, o tas kitas žmogus, kuriuo kadaise buvai. Dėl mano kaltės kentėjo daugybė žmonių, tačiau to pataisyti nebegaliu, tad stengiuosi išpirkti savo kaltę darydamas gera kitiems žmonėms. Kartais ne be atgailos pagalvoju apie kūniškus malonumus, kurių nepatyriau tais laikais, kai galėjau jais mėgautis, bet žinau, kad negalėjau jų patirti – visada jutau šleikštulį ir, kai reikalai pasisukdavo link jų, pasibjaurėjimas sulaikydavo mane nuo nuotykių, kurių troškau savo ligotoje vaizduotėje. Buvau skaistesnis, nei norėčiau. Dauguma žmonių yra labai šnekūs ir nors aš labiau mėgstu klausytis nei kalbėti, neseniai man pasirodė, kad puolu į daugžodžiavimo nuodėmę. Vos tik tai pastebėjęs, pradėjau save stabdyti. Senus žmones sunku pakęsti, todėl reikia elgtis itin apdairiai. Stengtis niekam nebūti našta. Neprimeskite savo kompanijos jaunimui – prie jūsų jie jaučiasi suvaržyti, tarsi būtų ne savo vietoje. Reikia turėti labai storą odą, kad nepastebėtum, kaip jie džiaugiasi, kaip tu išeini. Jeigu pagyvenęs žmogus turi vardą, jaunuoliai kartais bando su juo susipažinti, bet reikia suvokti, kad pažinties jie nori ne dėl jo paties, bet tam, kad jį apkalbinėtų su bendraamžiais. Jauniems senas žmogus yra tarsi kalnas, į kurį jie kopia ne siekdami užkariauti aukštumas ar dėl nuo jų atsiveriančio vaizdo, bet tam, kad galėtų pasigirti savo žygdarbiu. Senam žmogui reikėtų leisti laiką su savo bendraamžiais, o jeigu jam tai dar ir patinka, tada jam labai pasisekė. Be abejo, lankytis susibūrimuose, kurių visų be išimties viena koja karste, yra be galo liūdna. Kvailiai senatvėje neįgauna išminties, o senas kvailys yra kur kas nuobodesnis nei jaunas. Net nežinau, kas yra labiau nepakenčiamas – seniai, atsisakantys skaitytis su amžiumi ir besielgiantys liguistai žaismingai, ar tie, kurie yra įstrigę praeityje ir niurzgia dėl ten kartu su jais neįstrigusio pasaulio. Ką ir kalbėti, senų žmonių perspektyvos ne itin patrauklios: jaunimas jų vengia, o bendraamžių draugijoje jiems nuobodu. Nelieka nieko kito kaip tenkintis savo pačių kompanija ir tai man išeina į naudą: mano paties kompanija niekada manęs nevargino. Niekada nemėgau didelių susibūrimų ir nemenkas senatvės privalumas man yra galimybė atsisakyti kvietimo į kokį nors vakarą, pasitelkus paprastą pretekstą, arba, užpuolus nuoboduliui, patyliukais iš jo išsmukti. Dabar, kai vis dažniau tenka būti vienam, dar labiau tuo džiaugiuosi. Pernai keletą savaičių praleidau mažame namelyje ant Kombahio upės kranto, kur nebuvo nė gyvos dvasios, bet nejaučiau nei ilgesio, nei nuobodulio. Ir kai karštis ir uodai privertė mane palikti savo šventovę, nenoriai grįžau į Niujorką.
Neįtikėtina, kaip vėlai pradedi suprasti, kokias dovanas tau suteikė gamta. Tik neseniai supratau, kaip man pasisekė: niekada nejutau galvos, pilvo ar dantų skausmo. Kardano autobiografijoje, kurią jis parašė būdamas aštuoniasdešimties, perskaičiau, kad jam liko penkiolika dantų, su kuo jis save ir sveikino. Savo ruožtu, suskaičiavau savo ir sužinojau, kad man liko dvidešimt šeši. Sirgau daugybe ligų – tuberkulioze, dizenterija, maliarija ir kitomis, bet saikingai gėriau ir valgiau, dėl to turiu sveiką kūną ir sielą. Be abejo, neturint nei sveikatos, nei pinigų, senatvėje mažai džiaugsmo. Ir nebūtina turėti daug pinigų – seni žmonės turi mažiau poreikių. Brangiai kainuoja nuodėmės, bet senatvėje nesunku išlaikyti dorybę. Bet būti vargšu senatvėje yra blogai, dar blogiau – kreiptis pagalbos į kitus dėl savo neatidėliotinų poreikių. Esu labai dėkingas savo skaitytojams: jų palankumas leidžia man ne tik nepatirti sunkumų, bet ir patenkinti savo užgaidas bei padėti tiems, kurie gali to iš manęs tikėtis. Seniems žmonėms būdingas šykštumas. Pinigai jiems – būdas dominuoti virš tų, kurie nuo jų priklauso. Iki šiol tokių polinkių savyje nepastebėjau. Mano atmintis taip pat manęs neapgauna, neskaitant vardų ir veidų, bet prisimenu viską, ką skaičiau. Tiesa, tame yra ir nepatogumų: visus geriausius romanus perskaičiau po du-tris kartus ir jau nebepatiriu ankstesnio malonumo. Tuo tarpu šiuolaikiniai rašytojai nesukelia mano susidomėjimo ir nežinau, ką daryčiau, jei ne daugybė detektyvų, kurie padeda man stumti laiką, o juos perskaičius, jie akimirksniu išgaruoja iš galvos. Niekada neturėjau noro skaityti knygas temomis, kurios yra toli nuo mano interesų, ir iki šiol negaliu prisiversti perskaityti įdomios ir informatyvios knygos apie žmones ar šalis, kurios man mažai ką reiškia. Nenoriu nieko žinoti apie Siamo istoriją, apie eskimų papročius ir manieras. Neturiu jokio noro perskaityti Manzonio biografijos, o apie drąsųjį Kortesą man užtenka žinoti, kad jis stovėjo Darjeno viršūnėje. Su malonumu skaitau poetus, kuriuos skaičiau jaunystėje, su susidomėjimu – šiuolaikinius poetus. Džiaugiuosi, kad ilgas gyvenimas leido man perskaityti Jeitso ir Elioto poemas. Man vis dar įdomu viskas, ką rašo apie daktarą Džonsoną, ir beveik viskas, ką rašo apie Kolridžą, Baironą ir Šelį. Senatvė atima daugybę dalykų – nebepatiri jaudulio, lydėjusio pirmą kartą skaitant pasaulinės literatūros šedevrus: ko nesugrąžinsi, to nesugrąžinsi. Žinoma, liūdna perskaityti eilėraščius, kurie kadaise tau sukeldavo tokį pat susižavėjimą, koks apimdavo „astronomą“ Kitsą, ir suvokti, kad jie nėra tokie geri.
Tačiau yra viena tema, kuri mane žavi ne mažiau, nei anksčiau – tai filosofija, bet ne abstrakčių argumentų ir nuobodžiausios terminologijos – „Filosofo žodis yra bevaisis, jeigu jis negydo žmonių kančių“, – o filosofija, kuri stengiasi atsakyti į mums visiems kylančius klausimus. Platonas, Aristotelis (kalbama, kad jis kiek sausokas, bet turintys humoro jausmą atras jame nemažai smagumų), Plotinas, Spinoza ir kai kas iš šiuolaikinių filosofų, tarp kurių ir Bredlis ir Vaithedas mane linksmina ir priverčia susimąstyti. Galiausiai, tik jie ir senovės graikų tragikai kalba apie tai, kas mums svarbiausia. Jie iškelia ir nuramina. Skaityti juos – tarsi plaukti jūra tarp begalės mažų salų, pučiant lengvam vėjeliui.
Prieš dešimt metų savo kūrinyje „Viską sudėjus“ padrikai aprašiau savo pamąstymus ir pažiūras, gimusias iš gyvenimo, skaitymo ir mąstymo apie Dievą, nemirtingumą, gyvenimo prasmę ir vertę ir, man atrodo, nuo to laiko neradau priežasčių jų pakeisti. Jeigu man tektų iš naujo perrašyti „Viską sudėjus“, būčiau kiek giliau palietęs tokią gyvybiškai svarbią temą kaip moralinės vertybės ir, ko gero, galėčiau ką nors daugiau pasakyti apie intuiciją – kai kuriems filosofams ši tema tapo pamatu, ant kurio jie iš spėjimų pastatė ištisas konstrukcijas, labai įspūdingas konstrukcijas; man atrodo, kad ant pamato, kuris yra nestabilus kaip vandens srove išmetamas į orą stalo teniso kamuoliukas šaudykloje, galima pastatyti nebent oro pilį. Dabar, kai esu dešimčia metų arčiau mirties, nepradėjau jos bijoti labiau nei prieš dešimtmetį. Būna dienų, kai man atrodo, kad viskas mano gyvenime kartojosi per daug kartų: neįmanoma suskaičiuoti, kiek žmonių pažinojau, kiek knygų perskaičiau, kiek paveikslų, bažnyčių, dvarų pamačiau, kiek muzikos kūrinių perklausiau. Nežinau, ar Dievas egzistuoja, ar ne. Manęs neįtikino nei vienas kada nors pateiktas jo egzistavimo įrodymas, o, kaip kadaise pasakė Epikūras, tikėjimas turi remtis tiesioginiais pojūčiais. Man taip nenutiko. Be to, niekas taip ir nesugebėjo man paaiškinti, kaip susigyvena blogis su visagalio Dievo idėja. Kurį laiką mane traukė induistų koncepcija apie paslaptingą beasmenį principą, kuris yra gyvenimas, žinios ir palaima, neturintys nei pradžios, nei pabaigos, ir, ko gero, ši koncepcija man atrodo priimtinesnė nei bet kuris kitas iš žmonių vilčių nuaustas Dievas. Bet apskritai manau, kad tai ne kas kita kaip įspūdinga fantazija. Pasaulio įvairovės neįmanoma logiškai paaiškinti. Kai galvoju apie didžiulę visatą su begale žvaigždžių ir tūkstančiais šviesmečių matuojamais atstumais, mane apima jaudulys, bet įsivaizduoti jos Kūrėją man yra neįmanoma užduotis. Tačiau aš, ko gero, pasiruošęs Visatos egzistavimą laikyti mįsle, kurios žmogaus protui neįmanoma įminti. Kalbant apie gyvybę žemėje, labiausiai man nepriimtina koncepcija, kad egzistuoja psichofizinė materija, kurioje yra gyvybės užuomazga, o jos psichinė pusė ir yra tokio sudėtingo proceso kaip evoliucija šaltinis. Bet kokia jo paskirtis, jei ji apskritai egzistuoja, kokia jos prasmė, jei ji apskritai egzistuoja, man visiškai neaišku ir miglota. Galiu pasakyti viena: kad ir ką apie tai kalba filosofai, teologai arba mistikai, jie manęs neįtikino. Tačiau jeigu Dievas egzistuoja ir jam rūpi žmonių reikalai, tuomet jam turi užtekti sveiko proto elgtis su jais taip pat nuolaidžiai, kaip protingas žmogus elgiasi su žmogiškomis silpnybėmis.
Ką pasakyti apie sielą? Induistai ją vadina Atmanu ir mano, kad ji egzistavo nuo neatmenamų laikų ir egzistuos dar šimtmečius. Tuo daug lengviau patikėti nei tuo, kad ji atsiranda pastojus arba gimus žmogui. Induistai mano, kad Atmanas – Absoliuto dalis ir ištekėdamas iš jo, galiausiai į jį ir sugrįžti. Sielą šildanti fantazija; tačiau ar tai iš tiesų fantazija ar kas nors daugiau – niekas negali žinoti. Iš jos kyla tikėjimas sielų persikėlimu, o iš to, savo ruožtu, kyla blogio prigimties paaiškinimas – vienintelis galimas paaiškinimas, kurį kada nors sugalvojo žmogus: jame blogis laikomas atpildu už praeities nuodėmes. Tačiau, tai nepaaiškina, kodėl visagalis Kūrėjas norėjo ar sugebėjo sukurti nuodėmes.
Kas gi yra siela? Pradedant Platonu, daugelis bandė atsakyti į šį klausimą, tačiau dažniausiai jie tik perpasakojo Platono prielaidas, šiek tiek jas modifikuodami. Mes vis vartojam žodį „siela“ – vadinasi, jis mums kažką reiškia. Krikščionybė tiki, kad siela yra tiesiog Dievo sukurta dvasinė substancija, apdovanota nemirtingumu ir tai yra viena iš jos dogmų. Tačiau net ir tiems, kurie tuo netiki, žodis „siela“ turi tam tikrą prasmę. Kai klausiu savęs, kokią reikšmę žodžiui „siela“ teikiu pats, galiu atsakyti tik tiek, kad man jis reiškia savęs suvokimą, „aš“ manyje, tą asmenybę, kuri ir esu aš; o ta asmenybė susideda iš mano minčių, jausmų, patirčių ir mano kūno sudėjimo ypatybių. Mintis, kad atsitiktinės kūno organizacijos ypatybės gali turėti įtakos dvasinei konstitucijai, daugeliui nepatiks. Kalbant apie mane, esu tuo tikras, kaip niekuo kitu. Mano siela būtų visiškai kitokia, jei nemikčiočiau ir būčiau penkiais coliais aukštesnis; mano dantys kiek išsikišę, mano vaikystėje dar niekas nežinojo, kad, uždėjus auksinę plokštelę, kol formuojasi kaulai, šį defektą galima būtų ištaisyti; jeigu tai būtų žinoma, mano išvaizda būtų kitokia, kelčiau žmonėms kitokius jausmus, taigi keistųsi ir mano charakteris bei santykiai su kitais žmonėmis. Bet kas gi yra ta siela, jeigu ją gali pakeisti kažkokia plokštele? Kiekvienas iš mūsų ne iš nuogirdų žino, kad gyvenimas būtų pasisukęs kitaip, jei nebūtumėm atsitiktinai sutikę vieno ar kito žmogaus ar atsiradę tam tikru laiku tam tikroje vietoje; vadinasi, kad mūsų charakteris ir siela taip pat būtų kitokie.
Nes kad ir kuo bebūtų siela – savybių, polinkių, ypatybių ir dar nežinau ko mišinys ar tiesiog dvasinė substancija, ji aiškiai pasireiškia charakteryje. Manau, kad niekas nesiginčys, jog kančia, tiek psichologinė, tiek fizinė, veikia charakterį. Man teko sutikti skurde ir nežinioje gyvenančių pavydžių, piktų ir niekingų žmonių, kurie, pasiekę sėkmės, tapdavo dosnūs ir malonūs. Argi nekeista, kad sielos didybę jie įgijo tik dėl to, kad turėjo šlovę ir sukaupė tam tikrą sumą banke? Ir atvirkščiai, pasitaikė sutikti padorių žmonių, kuriuos ligos ir pinigų trukumas paversdavo apgaulingais, klastingais ir nedraugiškais. Todėl ir nesu linkęs tikėti, kad siela, kuri yra taip priklausoma nuo kūno, gali egzistuoti atskirai nuo jo. Kai matai mirusius, pagalvoji: siaubas, kokie jie mirę.
Kartais man užduodavo klausimą, ar norėčiau nugyventi gyvenimą dar kartą. Iš esmės gyvenau labai neblogai, geriau nei daugelis, bet jį kartoti nėra prasmės. Tai tarsi iš naujo skaityti kartą jau perskaitytą detektyvą – bereikalingas dykinėjimas. Bet jeigu darytume prielaidą, kad sielų persikėlimas egzistuoja – kuo besąlygiškai tiki trys ketvirtadaliai žmonijos – ir būtų galimybė rinktis, gyventi dar vieną gyvenimą ar ne, anksčiau, kaip man kartais atrodė, aš būčiau sutikęs tokiam eksperimentui su sąlyga, kad atrasiu tas gyvenimo sritis, kuriomis neleido mėgautis aplinkybės ar mano asmeninis pasibjaurėjimas, tiek dvasinis, tiek fizinis, ir sužinosiu daugybę dalykų, kuriems neturėjau nei laiko, nei galimybių. Bet dabar nė už ką tam nesutikčiau. Man gana. Netikiu nemirtingumu ir jo nenoriu. Verčiau numirčiau greitai ir neskausmingai ir norėčiau tikėti, kad su paskutiniu atodūsiu mano siela su visais jos impulsais ir netobulumais ištirps nebūtyje. Man artimi Epikūro žodžiai, skirti Menoikėjui: „Pratink save prie minties, kad mirtis su mumis neturi nieko bendra. Juks viskas, kas yra gera ir bloga, susideda iš pojūčių, o mirtis yra pojūčio atėmimas. Todėl teisingas žinojimas, kad mirtis neturi nieko bendra su mumis, daro gyvenimą malonų – ne todėl, kad prideda jam neribotą laiką, bet todėl, kad atima nemirtingumo troškimą. Ir iš tiesų, gyvenime nėra nieko baisaus tam, kuris visa širdimi suvokė, kad gyvenime nėra nieko baisaus“.
Manau, kad šiais žodžiais būtų tikslinga užbaigti šią knygą šią dieną.
Praėjo penkeri metai nuo to laiko, kai baigiau šį skyrių. Nieko jame nekeičiau, nors nuo tada parašiau tris iš keturių joje minimų romanų; ketvirto pasirinkau nerašyti. Kai po ilgo buvimo Jungtinėse Valstijose, grįžau į Angliją ir aplankiau tą Londono rajoną, kuriame turėjo vykti mano romano veiksmas, atnaujinau pažintis su žmonėmis, pagal kuriuos ketinau sukurti savo personažų prototipus ir pamačiau, kad jų gyvenimas pasikeitė neatpažįstamai. Bermontsis nebebuvo tas Bermontsis, kurį pažinojau. Karas daug sunaikino, pareikalavo daugybės gyvybių; bet kartu jis padarė galą bedarbystei, kurios baimė tarsi juodas debesis kabėjo virš mano draugų; dabar jie gyveno nebe apgailėtinuose blakių kupinose pašiūrėse, bet švariuose ir tvarkinguose savivaldybės būstuose. Įsigijo radijo imtuvus ir fortepijonus, du kartus per savaitę lankėsi kine. Jie buvo nebe proletarai, o smulkūs savininkai. Tačiau šiais, neabejotinai, gerais pokyčiais viskas nesibaigė. Neatpažinau vietinių gyventojų. Anksčiau, sunkiais laikais, nepaisant visų sunkumų ir netekčių, jie buvo linksmi ir geranoriški. Dabar juose atsirado piktumo, juos graužė pavydas ir neapykanta. Anksčiau jie nuolankiai nešė savo kryžių, dabar jie pyko ant tų, kurie turėjo daugiau nei jie. Jei buvo prislėgti ir nepatenkinti gyvenimu. Moteris, valytoja, kurią pažįstu dešimtmečius, sakė: „Lūšnynai ir purvas išnyko, o kartu su jais išnyko ir džiaugsmas bei linksmybės“. Susidūriau su man nežinomu pasauliu. Neabejoju, kad ir jam yra pakankamai medžiagos romanui, bet turėjau kitą idėją, o gyvenimo, apie kurį norėjau parašyti, nebeliko, tad ši idėja nebuvo įgyvendinta.
Per pastaruosius penkerius metus aš, atrodo, šiek tiek papildžiau anksčiau sukauptas žinias. Atsitiktinis susitikimas su iškiliu biologu suteikė man galimybę, nors ir labai paviršutiniškai, susipažinti su organizmo filosofija. Pamokanti ir jaudinanti tema. Ji išlaisvina dvasią. Pagal vieningą, kiek aš galiu spręsti, mokslo vyrų nuomonę, kažkuriuo ganėtinai tolimu laikotarpiu mūsų Žemė nustos palaikyti net ir paprasčiausių organizmų gyvybę, bet gerokai anksčiau išmirs žmonija, kaip išmirė daugybė gyvų būtybių rūšių, nesugebėjusių prisitaikyti prie pasikeitusių sąlygų. Nenorom prieini prie išvados, kad tokiu atveju primityvus evoliucijos procesas visiškai neturi reikšmės ir progresas, atvedęs prie žmogaus atsiradimo, yra grandiozinė gamtos nesąmonė, grandiozinė ta prasme, kuria yra grandioziniai Kilauea ugnikalnio išsiveržimas arba Misisipės išsiliejimas, bet vis dėlto nesąmonė. Juk joks protingas žmogus nepaneigs, kad per visą istoriją žmogaus sielvartas gerokai viršijo laimę. Žmogus beveik visada gyveno amžinoje baimėje ir mirties grėsmėje, ir ne tik pačioje pradžioje, jo gyvenimas, kaip teigė Gobsas, buvo vienišas, skurdus, apgailėtinas, trumpas. Nuo neatmenamų laikų tikėjimas pomirtiniu gyvenimu daugeliui žmonių kompensuodavo trumpo buvimo žemėje patiriamus sunkumus. Jiems galima tik pavydėti. Tikėjimas – tiems, kam jis yra duotas – padeda surasti atsakymus į neišsprendžiamus klausimus, prieš kuriuos bejėgis protas. Kai kurie mene mato vertybę, kuri yra savęs pateisinimas, ir jie save įtikino, kad sunkus paprastų žmonių likimas nėra per didelė kaina už nuostabius menininkų ir poetų šedevrus.
Šiam požiūriui nepritariu. Mano nuomone, teisūs yra filosofai, kurie meno vertę matuoja jo poveikio stiprumu ir iš to daro išvadą, jog jo vertė ne grožyje, o teigiamoje įtakoje. Bet kas tai per įtaka, jeigu ji nėra veiksminga? Menas, kuris teikia tik malonumą, net jei jis yra pats dvasingiausias, negali būti laikomas reikšmingu: jis panašus į skulptūras ant kolonų kapitelių, laikančių galingą skliautą – jų grakštumas ir savotiškumas džiugina akį, bet jos neturi jokio fizinio svorio. Menas, jeigu jis neduoda teigiamo poveikio, tėra opiumas inteligencijai.
Ir ne menas padeda numalšinti sielvartą, kuris dar neatmenamais laikais buvo galingai aprašytas Ekleziasto knygoje. Mano nuomone, ta tikrai herojiška drąsa, kurią turėdamas žmogus priešinasi pasaulio absurdiškumui, savo grožiu pranoksta meno grožį. Matau jį Pedžio Finjukeino (Paddy Finucane) narsoje, kuris savo eskadrilės pilotams perdavė radijo bangomis „Štai ir viskas, bičiuliai“, kai jo lėktuvas buvo numuštas. Šaltakraujiškame kapitono Votso ryžte, kai jis išėjo pasitikti savo mirties poliarinėje naktyje, kad netaptų našta savo bendražygiams. Elenos Valiano (Helene Vagliano), nelabai jaunos, gražios ir protingos moters ištikimybėje savo draugams, kai ji ištvėrė siaubingus kankinimus ir pasitiko mirtį ne už tėvynę, bet tam, kad nieko neišduotų. Paskalis savo dažniausiai cituojamoje ištraukoje rašė: „Žmogus tėra nendrė, trapiausias iš gamtos kūrinių, bet tai mąstanti nendrė. Norint ją sunaikinti, nereikia apsiginkluoti visai visatai: garų, vandens lašo pakanka jam užmušti. Bet net jei visata jį sunaikintų, žmogus vis tiek būtų kilnesnis už tai, kas jį žudo, nes jis žino, kad miršta, ir žino, kad visata pranašesnė už jį, o visata nežino nieko. Taigi, visas mūsų orumas slypi gebėjime mąstyti“.
* * *
Ar jis yra teisus? Žinoma ne. Man atrodo, kad į „orumo“ sąvoką dabar žiūrima su šiokia tokia panieka ir, mano nuomone, teisingiau būtų ją versti kaip kilnumą. Yra ir tokio kilnumo, kuris sugeneruojamas ne minties. Jis ateina iš gamtos. Nepriklausomai nuo kultūros ir auklėjimo. Jis grįžta prie pirminių žmogaus instinktų. Prieš jo veidą Dievui, jeigu jis ir sukūrė žmogų, reikėtų susigėdyti ir uždengti veidą rankomis. Ir tik tikėjimas tuo, kad žmogus, nepaisant visų jo silpnybių ir ydų, kartais gali parodyti retą dvasios didybę, padeda nugalėti neviltį.
Bet visa tai yra labai rimti klausimai ir net jeigu gebėčiau į juos atsakyti, čia jų neturėtų būti. Juk aš esu tarsi keleivis, karo metu laukiantis uoste laivo. Nežinau, kurią dieną jis planuoja atvykti, bet esu pasiruošęs į jį įlipti bet kuriuo momentu. Daugybės įžymių vietų ir objektų taip ir neišvydau. Manęs netraukia apžiūrėti naujo greitkelio, kuriuo nevažinėsiu ar naujo modernaus teatro, kuriame nesilankysiu. Perverčiu laikraščius ir žurnalus, bet kai man duoda paskaityti knygą, aš atsisakau: kas, jeigu nespėsiu jos pabaigti, o ir artėjanti kelionė neskatina domėtis knygomis. Užmezgu naujas pažintis prie baro ar prie kortų stalo, bet nesistengiu su jais susidraugauti – mums lemta per anksti išsiskirti. Aš jau tuoj iš čia išeisiu.
Iš: Viljamas Somersetas Moemas. „Rašytojo užrašinė“