Čerčilis, sakydamas tostus, kartodavo: „Noriu nelinkėti niekam nei sveikatos, nei turtų, o linkiu vien sėkmės! Juk dauguma plaukusiųjų Titaniku buvo ir sveiki, ir turtingi. Bet sėkmingi, pasirodo, buvo tik labai nedaugelis iš jų…“
Praėjus metams po rugsėjo 11-osios atakos Jungtinėse Valstijose, viename iš amerikiečių laikraščių buvo paskelbta ši trumpa žinutė. Perskaitykite ją atidžiai, gal net keletą kartų, jeigu esate iš tų, kurie stresuoja dėl menkniekių.
Štai ta žinutė:
„Gal jūs žinote, kad vienas iš didžiųjų kompanijų vadovų išgyveno per rugsėjo 11-osios ataką, nes tądien pirmą sykį vedė savo sūnų į vaikų darželį.
Kitas vaikinas išgyveno, nes buvo jo eilė eiti pirkti spurgų.
Viena moteris pavėlavo, nes nesuveikė jos žadintuvas.
Kai kurie pavėlavo dėl to, kad įstrigo spūstyje, susidariusioje greitkelyje į Naująjį Džersį.
Vienas vyras pavėlavo į autobusą.
Viena moteris apsiliejo kava, ir jai prireikė laiko persirengti.
Kai kuriems tądien sugedo automobilis, o kažkam teko sugrįžti ir atsiliepti į telefono skambutį.
Kitų vaikas per ilgai krapštėsi ir nebuvo pasirengęs laiku išeiti iš namų.
Vienas žmogus niekaip negalėjo pasigauti taksi.
Didelį įspūdį man padarė vyras, kuris tą rytą apsiavė naujus batus ir įvairiomis transporto priemonėmis mėgino pasiekti darbą, bet pritrynė ant piršto nuospaudą. Tad užsuko į vaistinę nusipirkti pleistro! Štai kodėl jis šiandien tebėra gyvas.
Dabar, kai įstringu spūstyje, nespėju į liftą, sugrįžtu atsiliepti į telefono skambutį… Kai nutinka visokių tokių menkniekių, kurie mane erzina, aš pagalvoju, jog tai būtent ta akimirka, kai Dievas nori mane pristabdyti. Kitą kartą, kai jums pasirodys, jog rytas klostosi kažkaip ne taip, vaikai rengiasi per lėtai, negalite rasti automobilio raktų, stoviniuojate prie kiekvieno šviesoforo, nesijaudinkite ir atminkite, jog Dievas dirba, stengdamasis jus apsaugoti. Viskas į gera.“