Suspausta karta: kodėl šiandieniai 50-mečiai ir vyresni taip ir nepagyveno savo malonumui


Kai buvau penkerių ar šešerių ir vakarais smagiai šokinėdavau kambaryje, tėvai man sakydavo: „Sėdėk ramiai! Po mumis – iš darbo grįžę kaimynai, jie pavargo, tu jiems trukdai.“ Ir aš iš visų jėgų stengiausi pabūti ramiai. Bet štai man jau šešiasdešimt su trupučiu. Bute virš mūsų vakarais garsiai šokinėja vaikai. Bet jeigu paprašau jų tėvų ką nors dėl to daryti, jie su po mandagumo kauke paslėptu nepasitenkinimu atsako: „Juk tai vaikai!“ Sunku suprasti, ko čia yra daugiau – švento tikėjimo, kad vaikų negalima riboti, ar elementaraus tėvų tingėjimo. Bet koks man skirtumas? Aš ir vėl bandau ramiai sėdėti.

Mano karta buvo suspausta tarp XX amžiaus „suaugusiųjų centrizmo“ ir naujojo tūkstantmečio „vaikų centrizmo“. Puikiai prisimenu, kaip vaikų vos ne iki 12 metų neįleisdavo į poilsio namus; mane, jau beveik paauglį, išleisdavo į kaimą pas senelius, o tėvai keliaudavo į Kaukazą arba Latviją. Buvo labai pikta! Vėliau amžiaus cenzas buvo šiek tiek sumažintas ir mes su žmona pradėjome važinėti prie jūros su savo maža dukra. Bet pasiimti penkiametę į restoraną – tokių minčių net neturėjome, tai atrodė visiškai nepriimtina. Juk tai yra suaugusiųjų pramoga, ten geria, rūko, šoka.

Dabar į restoranus net vakarais ateina su naujagimiais – juolab kad rūkyti ten uždrausta. Restoranuose tėvams atneš vaikišką kėdutę, pieštukų, knygučių, žaislų – nuostabu! Vaikai, kaip jiems ir priklauso, rėkia, verkia, apsipila sultimis, mėto ant grindų žaislus. Mamos stengiasi juos nuraminti. Kiti restorano svečiai sėdi su akmeninėmis šypsenomis veide: norėjosi komfortiškai pavakarieniauti, bet… „Juk tai vaikai!“

Žodžiu, mes, kuriems dabar yra 50+ metų, taip ir nespėjome pagyventi savo malonumui. Vaikystėje stengėmės įsiteikti suaugusiems, dabar – vaikams, tiksliau – tų vaikų tėvams.

Advertisements

Visapusiška ir ilgalaikė tėvų globa virsta reikliu dėmesiu suaugusių vaikų gyvenimui.

Suspausta karta – tai dar ir demografinė realybė. Žmonės pradėjo ilgiau gyventi, bet vėliau gimdyti. Dar visai neseniai (žinoma, istoriniu mastu) iki 45 metų žmonės suspėdavo vaikus užauginti ir išleisti į suaugusiųjų gyvenimą – ir palaidoti tėvus. Trečdalį gyvenimo žmonės buvo prižiūrimi vyresniųjų, antrą trečdalį – patys rūpinosi vaikais, bet trečią trečdalį jau skirdavo sau.

Dabar viskas kitaip – simboline epochos figūra tapo keturiasdešimtmetis žmogus, kuris viena ranka stumia vaikišką vėžimėlį su dvimečiu jame, kita ranka tempia invalido kėdę, kurioje snaudžia jo aštuoniasdešimtmetis tėvas. Todėl šiuolaikiniai jauni žmonės, tarsi nujausdami savo „suspaustą“ likimą, stengiasi – žinoma, su tėvų pagalba – pratęsti nuostabios vaikystės ir nerūpestingos jaunystės metus. Jie neskuba kurti šeimų ir gimdyti vaikų.

Tačiau čia slypi spąstai. Visapusiška ir ilga tėvų globa neabejotinai virsta jų įdėmiu ir reikliu dėmesiu suaugusių vaikų gyvenimui. Kitaip nebūna: bet kuris investuotojas, rėmėjas ir netgi filantropas visada reikalauja ataskaitos. Ištrūkti iš šių kartų gniaužtų galima tik vienu būdu – kuo greičiau palikti lizdą.