Marinos Cvetajevos biografijoje gana daug vadinamųjų tamsių dėmių. Ji buvo ne tik geniali poetė, bet ir pažeidžiama moteris, kuriai trūko meilės. O dar labiau jai trūko supratimo.
Jos gyvenime buvo beprotiškų lūkesčių ir žlugdančių nusivylimų. Buvo keistų ir tragiškų įvykių, kurie blokšdavo iš vieno kraštutinumo į kitą. Ji išgyveno karą ir badą, neteko vyro ir vaiko, daug rašė apie meilę ir mirtį, tiesiog balansavo ties riba ir vieną sykį išėjo palikusi tris priešmirtinius laiškelius…
Geriausius savo eilėraščius Marina Cvetajeva parašė būdama labai įsimylėjusi, stiprių dvasinių išgyvenimų akimirkomis. Gal todėl juose tiek gelmės, maksimalizmo ir fatalizmo.
Čia pateiksime jausmingas citatas apie sielą, meilę ir vienišumą.
1. Dėkoju tiems, kurie mane mylėjo, nes jie suteikė man pagundą mylėti kitus, ir ačiū tiems, kurie manęs nemylėjo, nes jie suteikė man pagundą mylėti save.
2. Jūs man dabar – pats artimiausias, jūs tiesiog man skaudžiau už viską skaudate.
3. Klausyk ir atmink: bet kas besijuokiantis iš kito žmogaus nelaimės – kvailys arba niekšas; o dažniausiai ir viena, ir kita…
4. Reikia tylėti, kai skauda. Antraip smogs būtent į tą vietą.
5. Kažką skauda: tai ne maudimas, ne galva, ne pilvas, ne tai, ne anai… o skauda. Tai ir yra siela.
6. „Aš mylėsiu tave visą vasarą“, – tai skamba kur kas įtikinamiau nei „visą gyvenimą“ ir – svarbiausia – tai kur kas ilgiau!
7. Vis dažniau nereikalingi lieka patys ištikimiausieji.
8. „Svajot kartu, miegot kartu, bet verkt – visada atskirai.“
9. „Nuodėmė – ne tamsa, o negeidimas šviesos.“
10. „Mylėdami matome žmogų tokį, kokį jį sumanė Dievas ir neįgyvendino tėvai.“
11. „Aš noriu tokio kuklaus, tiesiog neįmanomai paprasto dalyko: kad tada, kai aš įeinu, žmogus džiaugtųsi.“
12. Sparnai – tai laisvė, kai jie išskleisti skrydžiui, o už nugaros jie – našta.
13. „Vyrai nepratę prie skausmo – kaip gyvūnai. Kai jiems skauda, jų iš karto tokios akys, kad bet ką padarytum, kad tik tai liautųsi.“
14. „Jeigu aš žmogų myliu, aš noriu, kad jam nuo manęs pasidarytų geriau, – net jeigu tai bus prisiūta saga. Nuo prisiūtos sagos – iki visos mano sielos.“
15. „Vienintelis dalykas, kurio žmonės neatleidžia, – tai kad tu be jų galų gale išsivertei.“