Piotras Mamonovas: karste nėra kišenių. Ką sukaupei savo sieloje, su tuo ir atgulsi poilsio.


1. Aš nieko negiriu ir nepeikiu, pats turiu aibę reikalų ir neiškuopto purvo. Jeigu pasaulyje išvalysiu ant savęs surastą dėmę, pasauliui to ir pakaks. Išgelbėk save, ir to bus gana.

2. Meilė – tai ne jausmas, o dorybė. Tai to gerumo, kurį mes darome, nepaisydami atlygio, kiekis. Kai kažką duodi tiesiog šiaip sau. Štai senutė stovi metro, užleisk jai vietą. Nereikia jai ko nors jausti, reikia tiesiog padaryti tą veiksmą, daryti.

3. Bet koks, bet koks veiksmas be meilės – tai veiksmas be Dievo. O be Dievo – tai pro šalį.

4. Padaryk kam nors kažką gera, veltui, bet kiekvieną dieną. Visą laiką siek pozityvo. Ir tu pamatysi, kaip širdis atsigaus! Juk galima gyventi visai kitaip. Žinai, kaip ant eskalatoriaus metro. Jis važiuoja žemyn, o reikia eiti aukštyn, visi važiuoja žemyn, o tu į viršų eini. Kito kelio nėra, reikia eiti į Šviesą.

5. Nereikia gudrauti tikrus dalykus slepiant už žodžių.

6. Taip baisu pasidaro, kai, pavyzdžiui, matai negražų namą arba girdi necenzūriškai besikeikiantį žmogų.

7. Sutikus žmogų, reikia visada jį vertinti aukščiau, negu jis iš tiesų nusipelnė ir yra vertas, ir tai nebus pataikavimas. Tada žmogus stengsis pakilti iki to lygio, kurį tu jam nustatai.

8. Jeigu tu esi iš tiesų, tada tu iš tiesų užėmei gerą padėtį: toliau jau nėra kur, tik aukštyn.

9. Paklauskite savęs: „Dėl ko aš gyvenu?“ Bet realiai paklauskite. Aš manau, kad jeigu niekam nebuvo gera nuo to, kad aš šiandien gyvenau, ta diena praėjo tuščiai.

10. Reikia mums visiems, ir pirmiausia man pačiam, išmokti sakyti sau ne.

11. Lengva pasakyti – sunku padaryti. Sunku. Bet jeigu stipriai pasistengi ir supranti, kad kito būdo gyventi tiesiog nėra, tada tai pavyksta.

12. Neatleisti savo skriaudėjui – tai kaip pykti ant kokio nors daikto, į kurį pats atsitrenkei. Kaltas visada tu pats; bet kartais taip skauda, kad imi mušti daiktą arba trenki jį grindis. Na ir kas? Tik ranką susitrenksi arba jis atšoks nuo grindų – ir į kaktą! Nuoskauda – tai pragariška būsena: niekur nerasi ramybės.

13. Svarbu, kaip mes numirsim! Numirti už tiesą visai ne tas pat kaip nuo degtinės.

14. Gyvenimas kartais smūgiuoja, bet jo smūgiai – tai vaistas.

15. Mokykitės pralaimėti ir neapgailestauti dėl to.

16. Mums reikia atminti, kad visos blogos mintys – ne mūsų, o velnio. Mūsų – geros. Vadinasi, save mylėti reikia. Bet save sukurtą. O visa, kas palaida ir gobšu, – ne mano. Ir tada lengviau pasidaro. Visa, kas svetima, pradedi varyti šalin.

17. Mano nuomone, šventasis skiriasi nuo nusidėjėlio tuo, kad išmoko mylėti.

18. Jeigu mes žengėme 9100 žingsnių į šalį nuo Dievo ir vieną žingsnį į Dievą, mes visgi judame.

19. Dvasia kuria sau formas. Neįmanoma būti blogu žmogumi ir geru rašytoju.

20. Be meilės žmogus numiršta gyvas – tampa gyvu lavonu. Vaikšto, tvarko savo reikalus, atlieka savo pareigas, bet dūsta.

21. Mes domimės, kaip reikalai klostosi Bangladeše, kaip sekasi Japonijai po žemės drebėjimo. Koks dar žemės drebėjimas?! Kiekvieno iš mūsų viduje vyksta žemės drebėjimas. Žmogus skęsta upėje. Rėkia: Help! O jam sako: Žinai, Japonijoje…

22. Jeigu mes matome bjaurastį – vadinasi, ji mumyse. Panašus susiranda panašų. Jeigu aš sakau: štai nuėjo vagišius, – vadinasi, aš pats nugvelbiau jeigu ne tūkstantį dolerių, tai bent vinį. Nesmerkit žmonių, pažiūrėkit į save.

23. Jeigu padarai gerą darbą ir parodai tai žmonėms, tuojau pat šitokio gėrio kaip nebūta.

24. Aš kartą grįžau namo, maniau, tuoj įsijungsiu kompiuterį, bet nebuvo elektros. Ir aš likau visiškoje tamsoje. Atsigulkite kada nors tamsoje, išjunkite viską, kas pypsi, ir paklauskite savęs: kas jūs toks ir kaip gyvenate? Aš normalus vaikinas ar šiaip sau?

25. Vagys teisingai sako: karste kišenių nėra. Ką sukaupei savo sieloje, su tuo ir atgulsi amžino poilsio! Žmogaus gyvenimas – kaip spindulys. Žmogus turi pradžią ir neturi pabaigos! Įsivaizduokite, kaip tai įdomu!

26. Gyventi labai sudėtinga. Labai mažai meilės ir daug vienišumo. Daug sunkių valandų, kai nieko nėra arba apskritai niekas ir nereikalingas. O dar blogiau kompanijoje: arba kalbi nenutildamas, arba tyli ir visų nekenti.

27. Pinigai – tai gerai, svarbu motyvas. Štai dvi moterys plauna grindis. Viena, kad 15 dieną gautų algą, o kita – kad būtų švaru. Galų gale jos abi 15 dieną gaus algą. Bet viena plauna „teisingai“, o kita – pro šalį. Peiliu galima ir žmogų papjauti, ir duonos atriekti. Taip pat ir su pinigais.

28. Tenka darbuotis, ir neverta dėl to nusiminti, gyvenimas – ne kurortas, ir apskritai visi greit numirsim. Ir ten visi gausim po tiek, kiek kiekvienas suspėjome, todėl, kaip sakoma, skubėkite daryti gerus darbus. Tai tiesa…

29. Blogis neturi esmės, jis kaip juoda dėžė, kurią gali išdažyti, uždaryti ir įnešti į apšviestą kambarį, po to ją atidaryti – ir ten bus šviesu. Tamsa nesunaikina šviesos. Tamsa – tai šviesos nebuvimas. Viskas buvo sukurta iš meilės ir gėrio. Tik mes patys pritraukiame į pasaulį blogį savo susierzinimu, savo nesupratimu, savo smerkimu. Tik mes patys darome blogį.

30. Sėsk ir parašyk gerą eilėraštį, jeigu esi poetas. Sėsk ir parašyk gerą straipsnį, jeigu esi žurnalistas. Surask ir parodyk gėrį, sąžiningumą, tyrumą, kad šiame siaube atvertum bent mažą šviesos plyšelį.

Tai visada įmanoma.

Darbe visi vagia? Nevok, bent šiandien.

Surūkai septynias cigaretes per dieną? Surūkyk šiandien penkias.

Tai irgi bus krikščionybė.