Vaikų aikštelė. Dvi mergaitės supasi ant sūpynių ir veda ramų ir neskubų pokalbį.
– Senokai nebuvo jokios šventės, – ištaria viena. – Gaila!
– Man negaila, – atsako kita.
– Nemėgsti švenčių?
– Mėgstu! Labai! Turėjau gausybę jų – kiekvieną dieną po šventę!
– Negali būti!
– Gali, švenčiame dienos gimimą.
– Turėjai omeny, gimimo dieną?
– Gimimo dienas irgi švenčiame, bet retai, tik kartą per metus. O Dienos gimimą – kiekvieną dieną. Mano tėtis šią šventę sugalvojo.
– Ir kaipgi švenčiate?
– Labai paprastai. Kiekvieną rytą tėtis pažadina mane ir mamą ir mes bėgame į virtuvę. Tėtis pasiima stiklinę ir sako tostą: „Kokia nuostabi diena šiandien gimė! Mums su ja labai pasisekė! Už Naują Dieną!“ Ir mes geriame vandenį, valgome medų ir dainuojame kokią nors dainą.
– O jeigu diena bus bloga?
– Anksčiau taip ir buvo. Bet kai pradėjome švęsti šią šventę, beveik visos dienos pasidarė geros arba labai geros. Labai retai įvyksta kas nors nelabai gero.
– Kodėl gi kiti tokios šventės neturi?
– Tėtis sakė, kad turi visi, tik ne visi moka ją pastebėti. Daugelis apie ją tiesiog pamiršo. Jeigu nori, ateik pas mus šeštadienį. Pernakvosi, o iš ryto kartu atšvęsime!