Egzistuoja garsi sufijų pasakėčia:
„Imperatorius išėjo ryte iš savo rūmų pasivaikščioti ir sutiko elgetą. Imperatorius paklausė, ko jis norėtų. Elgeta nusijuokė ir atsakė: „Klausiate, lyg galėtumėte išpildyti mano norą!“
Karalius įsižeidė ir pasakė: „Žinoma, kad galiu išpildyti tavo norą. Tiesiog pasakyk, ko nori.“ Elgeta atsakė: „Pagalvok du kartus prieš ką nors žadėdamas.“
Be abejo, elgeta nebuvo atsitiktinis žmogus – jis buvo imperatoriaus patarėjas jo praeitame gyvenime. Ir buvo pažadėjęs jam sugrįžti ir pažadinti jį kitame gyvenime. „Šį gyvenimą tu praleidai, bet aš vėl sugrįšiu.“ Tačiau niekas neprisimena savo praeitų gyvenimų – ir imperatorius nebuvo išimtis.
Karalius primygtinai reikalavo atsakymo: „Galiu įgyvendinti visus tavo norus, esu labai galingas imperatorius. Kurio noro, tavo nuomone, negaliu įgyvendinti?“
Elgeta atsakė: „Tai labai paprastas noras. Matai šią taurę išmaldai rinkti? Ar gali ją kuo nors pripildyti?“ Imperatorius atsakė: „Žinoma, kad galiu.“
Jis pasikvietė savo vizirį ir paliepė jam pripildyti puodelį pinigų. Viziris atnešė pinigų, sudėjo juos į taurę ir jie pradingo. Jis atnešė dar pinigų ir vėl pripildė taurę, tačiau istorija pasikartojo. Pinigai vėl ir vėl pradingdavo vos ją pripildžius.
Juos apsupo keletas žmonių. Neilgai trukus žinia pasklido po visą sostinę. Galiausiai susirinko didžiulė žmonių minia, imperatoriaus prestižas pakibo ant plauko. Savo viziriams jis pasakė: „Net jeigu prarasiu karalystę, man nė motais, negaliu pralošti šiam elgetai.“
Deimantai, perlai, smaragdai ir kiti brangakmeniai – visi imperatoriaus turtai buvo sumesti į taurę. Atrodė, kad ji neturi dugno. Kad ir kas būtų į ją įdėta, viskas akimirksniu pradingdavo, nustodavo egzistuoti.
Atėjo vakaras. Žmonės stovėjo visiškoje tyloje. Karalius puolė prie elgetos kojų ir pripažino pralaimėjęs. Kreipdamasis į elgetą jis pasakė: „Tu laimėjai, bet prieš išeidamas patenkink mano smalsumą, sakyk, iš ko pagaminta ši taurė?“
Elgeta juokdamasis atsakė: „Ji pagaminta iš žmogaus proto. Čia nėra jokios paslapties. Ji pagaminta tiesiog iš žmogaus noro.“
Šis suvokimas keičia gyvenimą. Pažvelkite į vieną kokį nors norą – koks jo veikimo mechanizmas? Iš pradžių jus apima jaudulys, didžiulis džiaugsmas. Jaučiatės pakylėti. O kai jau turite mašiną, jachtą, pinigų, namą, moterį… viskas staiga tampa nereikšminga. Kas gi nutiko? Ogi jūsų protas tai dematerializavo.
Buvote apsvaigę nuo noro, tad pamiršote apie vidinę tuštumą. Norai išsipildė ir užsidegimas išblėso. Ir vėl sugrįžo tuštuma. Ir vėl jums reikia kurti naują norą, kad išvengtumėte bedugnės. Taip žmogus ir juda nuo vieno noro prie kito. Taip ir lieka elgeta visą gyvenimą. Visas jūsų gyvenimas tai vėl ir vėl įrodo – kiekvienas noras nuvilia. Kai tikslas pasiektas, reikalingas naujas.
Diena, kai suprasite, kad noras neišpildomas, gali tapti lūžio tašku.
Kitokios kelionės – kelionės į save – pradžia.
Judėkite ta linkme, sugrįžkite namo.