Kartą keliu ėjo senyvo amžiaus išminčius, stebėjo gamtą ir grožėjosi ryškiomis pavasario spalvomis. Staiga jis pamatė vyrą, kuris ant pečių nešė nepakeliamą naštą. Plika akimi matėsi, kad nuo tokios sunkios naštos jam linko kojos.
– Kodėl pasmerki save tokiam sunkiam darbui ir kančiom? – paklausė išminčius.
– Kenčiu tam, kad mano anūkai ir vaikai būtų laimingi, – atsakė vargšas vyras. – Mano prosenelis sunkiai dirbo dėl senelio, senelis – dėl tėvo, tėvas – dėl manęs, o aš kentėsiu dėl savo vaikų laimės.
– O kas nors jūsų šeimoje buvo laimingas? – pasiteiravo išmintingas pašnekovas.
– Kol kas ne, bet vaikai ir anūkai tikrai bus laimingi! – svajingai ištarė vyras.
– Deja, neraštingas žmogus negali išmokyti skaityti, o kurmis niekada neišauklės erelio! – atsiduso išminčius. – Iš pradžių reikia pačiam būti laimingam, tik tada galėsi to mokyti kitų. Tai ir bus tavo geriausia dovana.