Juodasis katinas


Šį žmogų, lauke nešiojantį tamsius akinius ir su pavadėliu vedžiojantį didžiulį katiną, buvau sutikęs porą kartų. Bet niekad nebuvau pagalvojęs prie jo prieiti, kol pats gyvenimas mus suvedė. Ir tada pamačiau, kad jis yra aklas ir eina remdamasis neregio lazdele, tik… Tik lydėjo jį visai ne senbernaras ar koks kitas šuo. Lydėjo jį neįtikėtino dydžio katinas.

Ne, tai nebuvo meinkūno veislės katinas. Paprasčiausias kiemo katinas, kuris dėl keistai susiklosčiusių aplinkybių buvo pusės šuns dydžio. Negalėdamas tuo patikėti, sekiau paskui juos tarsi pririštas. Atsilikęs vos per porą metrų aiškiai pamačiau, kaip priėjęs prie perėjos katinas sustojo ir reikliai sumiauksėjo. Žmogus paklusniai sustojo šalia ir katinas, sulaukęs, kol pravažiuos visi automobiliai, vėl išleido specialų „miau“, po kurio jie nuėjo toliau.

„Ne, to negali būti“, – kartojau sau ir toliau juos sekiau vis labiau įsitikindamas, kad neįmanomi dalykai kartais ima ir išsipildo. Maždaug po šimto metrų vyras sustojo ir pasisukęs į mane pasakė:

– Jau kurį laiką mane sekate. Gal prisėsime ir pakalbėsime?

Susigėdau ir atsiprašęs už įkyrumą prisėdau šalia. Vyras papasakojo man tokią istoriją.

Prieš daugelį metų jis pateko į avariją, kurioje susitrenkė galvą. Tarsi nieko baisaus nenutiko, bet pastebimai pradėjo blogėti regėjimas. Šeimos nariai nuvedė jį pas gydytoją, kuris po apžiūros pranešė nieko gera nežadėjusią diagnozę. Žodžiu, kol jis dar visiškai neprarado regėjimo, jam pradėjo vesti šunis vedlius. Tačiau nė vienas šuo nepasilikdavo namuose ilgiau nei 3 dienas. Ir visai ne dėl to, kad pas jį gyvenantis katinas visus juos užpuldavo. Ne, jis tiesiog sukeldavo isteriją – miaukdavo taip garsiai, kad nelaimingi šunys galiausiai pasislėpdavo po lova ir neketindavo iš ten išlįsti. Taip jie ir keitėsi, kol treneris ir giminaičiai paskelbė ultimatumą.

Matydamas, kad reikalai klostosi nelabai gera linkme, vyras pasisodino katiną šalia ir paaiškino jam, kad taip nieko nebus, ir jeigu jis mano, kad pats galės lydėti savo žmogų gatvėje ir šuns jiems visai nereikia, turės tai įrodyti, kitaip keliaus gyventi pas seserį. Vyras nusišypsojo ir patylėjęs tęsė:

– Uždėjau Diua pavadėlį, prieš tai gerokai prie jo paplušėjęs, ir išėjome į lauką. Priėjęs prie bet kokios kliūties, kelio arba parduotuvės, išsamiai katinui aiškinau, ko iš jo reikalaujama. Visi iš manęs juokėsi, o ir pats netikėjau, bet…

Bet po savaitės Diua visiškai tiksliai atkartojo viską, ką jam aiškinau. Negana to, lipdamas į autobusą jis taip reikliai miaukia, kad žmonės net pašoka iš savo vietų. Tapome vietos įžymybėmis.

– Tik vieno negaliu pakeisti, – vyras nusišypsojo ir paglostė katiną, kuris užsiropštė ant suoliuko ir sėdėjo šalia, – jis, žinote, visada eina prie tos pačios parduotuvės ir laukia savo užtarnautų šimto gramų Krokuvos dešros. Ir nieko nepadarysi. Iš pradžių man ją parduodavo, bet vėliau, pardavėjams ir šeimininkui supratus, kas vyksta, jie pradėjo išnešti dešrą lėkštutėje ir statyti ją tiesiai priešais mano gražuolį, – ir pasilenkęs jis pabučiavo katino viršugalvį.

Tada jis atsistojo ir pakvietė mane į savo namus, pažadėjęs vieną staigmeną. Pakilęs liftu ir įsitikinęs, kad katinas visiškai tiksliai gali pranešti šeimininkui apie bet kokią kliūtį, paskendęs savo mintyse atsidūriau prie vyro buto durų.

O kai jis jas atidarė, tiesiog sustingau ant slenksčio. Bute sėdėjo visiška Diua kopija.

– Tai jo sūnus, – paaiškino vyras. – Galite manimi netikėti, bet Diua moko jį mane prižiūrėti.

Ir pasakęs „paskui mane“, jis išėjo jau su dviem katinais. Jaunuolis ėjo greta savo tėvo ir nė minutei neatitraukė nuo jo akių. Jis kartojo viską, ką darė Diua ir netgi skleidė tuos pačius garsus.

Kai atėjo laikas atsisveikinti su nauju pažįstamu, vis nedrįsau užduoti vieno sunkaus klausimo. Tai pajutęs vyras atsakė pats:

– Nesijaudinkite, mano šeima yra didelė ir gera. Ir jeigu man kas nors nutiks, jie pasiims šiuos gražuolius, – ir pasilenkęs jis paglostė abu prie jo kojų prisispaudusius katinus.

– Juk mes su jais viena šeima – aš ir mano katinai, – paaiškino jis man. – Jie tapo geriausiais mano draugais ir artimiausiomis būtybėmis visame pasaulyje. Jie ne tik mano akys, bet ir mano antrasis „aš“.

Ištiesiau jam ranką norėdamas atsisveikinti ir tada susigriebiau, kad to daryti nereikėjo. „Ak, na ir kvailys, – pagalvojau apie save. – Juk jis mano rankos nemato“, ir sumišęs pradėjau ją atitraukti.

Bet Diua staiga išleido kažkokį keistą garsą ir aklas vyras ištiesė ranką, susirado mano ir tvirtai ją paspaudęs nuėjo savo reikalais. O priekyje ėjo katinas. Ir žmonės prasiskirdavo, atsisukdami į šią porą. Nes katinas vedlys – kažkas neįtikėtino.