Kokia dar pensija? Man tik 100 metų!


Gisele d‘Ailly van Waterschoot van der Gracht gimė 1912 metais. Per visus šimtą gyvenimo metų ji taip ir neišmoko naudotis virykle, kad bent jau išsikeptų kiaušinių arba išsivirtų bulvių.

Jos tėvas buvo geologu ir 1920 metais dirbo JAV Royal Shell kompanijoje. Jo darbo užmokesčio ir paveldėto turto užteko visos pilies išlaikymui Austrijoje. Gisele niekada nesirūpino dėl savo ateities, ji mėgavosi prabanga ir turtais. Bet vieną dieną, kai jai sukako 18 metų, tėvas pasakė: – Na, gal jau gana būti daržove? Laikas atrasti save!

Gisele pagalvojo ir nusprendė, kad jai labiausiai patinka menai. Taip ji išvažiavo mokytis dailės Paryžiuje ir nuo tų laikų nepaleido iš rankų teptuko.

Per savo gyvenimą ji pakeitė ne vieną gyvenamąją vietą, bet ramybę atrado tik Amsterdame – didžiuliame bute pačiame miesto centre su išėjimu ant stogo.

Būdama sėkminga tapytoja, Gisele nemažiau sėkmingai ištekėjo už buvusio Amsterdamo mero. Tiesa, laiminga santuoka truko vos 8 metus. Po netikėtos vyro mirties, Gisele pradėjo tapyti dar daugiau paveikslų – jos kūriniai tiesiog traukė žinomus ir turtingus žmones. Iš jų pardavimų jai pavyko nemažai užsidirbti ir už šiuos pinigus ji įsigijo daugiaaukštį namą. Bet gyvenimui rinkosi vieną – viršutinį aukštą.

Malonu gyventi bute su langais į visas puses.

Tada pietinėje buto dalyje galima įrengti dirbtuves.

Kad pro didžiulius langus visada skverbtųsi šviesa ir saulė.

O norint pakvėpuoti šviežiu oru, nereikia išeiti iš namų.

Virtuvei skirtas tik mažas plotelis po laiptais. Ilgo gyvenimo paslaptis vis tiek slypi ne čia.

Senuolė greičiausiai maitinosi saulės spinduliais ir įkvėpimu.

Jai užteko jėgų gėlių priežiūrai.

Ir stebėti paukščius.

Gisele daug skaitė.

Mėgstamiausia interjero spalva – balta.

Pačios Gisele skulptūrinis portretas.

Svetainė, kurioje galima pažaisti pokerį su draugėmis.

Miegamasis.

Gisele d‘Ailly van Waterschoot van der Gracht mirė 2013 metų gegužę, sulaukusi 100 metų nuosavose dirbtuvėse. Baltos lubos, baltos sienos, daug saulės ir vos girdimas pravažiuojančių mašinų triukšmas – būtent to reikėjo, kad ji jaustųsi laiminga.

Gisele davė nuostabią priežastį kiekvienam mūsų sulaukti 100 metų su mintimi „Kokie tie mano metai?“