Kunigas ir vienuolė. Istorija su netikėta atomazga


Kartą kunigas ir vienuolė iškeliavo į gretimą miestelį. Kelyje juos užklupo pūga.

Sušąlę ir pavargę jie nejučia pasiklydo. Ieškodami priedangos jie priklydo prie nedidelio apleisto namelio. Tai buvo nedidelė patalpa su vieninteliu kambariu jame. Tačiau daugiau jiems ir nereikėjo.

Nusikankinę po ilgo kelio, viskas, apie ką jie svajojo, buvo miegas. Spintoje jie rado kelias antklodes ir miegmaišį. Taip pat namelyje buvo tik viena lova.

Kunigas, kaip ir pridera tikram džentelmenui, pasakė vienuolei: „Sese, gulkitės į lovą, o aš įsitaisysiu miegmaišyje ant grindų.“

Atsigulusi į savo vietą vienuolė kreipėsi į kunigą: „Tėve, aš baigiu sušalti.“ Jis išlipo iš miegmaišio ir nuėjo atnešti dar vienos antklodės. Užklojęs vienuolę grįžo į savo miegmaišį ir saldžiai užmigo. Tačiau jį pažadino vienuolės balsas, ji ir toliau šalo.

Kunigas vėl pakilo, atnešė dar vieną antklodę, rūpestingai užklojo vienuolę ir grįžo į miegmaišį.

Po kurio laiko, kai kunigas užmigo ir jau sapnavo pirmą sapną, vienuolė kreipėsi į jį dar kartą prašydama dar vienos antklodės.

Šį kartą kunigas nusprendė nesikelti, tik pasakė:

„Sese, turiu vieną pasiūlymą. Esame visiškai vieni apleistoje trobelėje miško pakrašty, kur niekas ir niekada nesužinos apie tai, kas įvyko. Apsimeskime, kad esame šeima.“

Patenkinta vienuolė atsakė: „Sutinku, tėve.“

Atsakydamas į tai kunigas surėkė visu balsu: „Tad būk gera, atsikelk iš lovos ir pati pasiimk tą prakeiktą antklodę!!!“