– Princese! Prince-e-e-se! – šaukė po langais. – Ar čia gyvena nuostabioji princesė?
Ji irzliai atsiduso ir persilenkė per langą:
– Ko nori?!
Apačioje laukė princas. Standartinis gražus princas, su žirgu komplekte.
Princas pakėlė galvą:
– Klausiu ar čia gyvena princesė?
Ji susiraukė ir sušuko atgal:
– Nėra jos! Vaikšto laukuose ir miškuose, gėles skina. Ateik rytoj!
Princas įdėmiai pažvelgė į viršų, ištraukė pergamento lapą ir sulygino paveikslą su šviesiaplauke galva, kyšančią pro langą:
– Aš tave atpažinau! Tu juk ir esi princesė, kodėl meluoji?!
Princesė nusiėmė skarą ir pasitrynė kaktą:
– Tai neišeisi, vadinasi?
Princas ryžtingai pasuko galvą:
– Atvykau tave vesti! Įleisk!
– Na, jeigu nori vesti – užeik. Skląstį truputį patrauk į save ir tik paskui į viršų – stringa jis – paaiškino princesė ir dingo lange.
Princas nulipo nuo žirgo, atsargiai jį pririšo, akimirksniu susidorojo su nepaklusniu skląsčiu, ir, galu gale, atsidūrė erdviame šviesiame kambaryje.
Prie lango sėdėjo princesė ir skaptavo rastą.
Tik princui pasirodžius, princesė pakėlė į jį akis ir susimasčiusi paklausė:
– Ar neturi kalto?
Princas šiek tiek nustebo, nes su savimi vežėsi brangakmenius, aksomus ir perlų vėrinius. O kalto neturėjo.
– Na ne, tai ne, – linktelėjo princesė. – Vesti nori, vadinasi?
Princas atsikosėjo:
– Nuostabioji princese, kalbos apie jūsų grožį ir gerumą pasiekė mūsų karalystę. Ir nusprendžiau aš, kad jūs turite būti mano žmona!
– Nuostabusis prince, aš matau tave pirmą kartą gyvenime ir žinios apie tave niekaip nepasiekė mano karalystės! – šmaikštavo princesė. – Aš negaliu dabar tekėti! Manęs greitu metu laukia plaukimas kalnų upe – man reikia ruoštis! Ir žygis baidarėmis! Ir štai – medžio drožybos konkursas, o kaltą tėtukas išsivežė!
Princas visai pasimetė. Jis visą tai įsivaizdavo kiek kitaip.
Visiškai kitaip, jeigu atvirai.
Jo svajonėse nuostabioji princesė puldavo jam į glėbį, spindėdama šypsena ir dėkodama už brangakmenius, audinius ir vėrinius, kuriuos jis atvežė jai dovanu!
O ne reikalavo kalto ir jau tikrai nevardino kažkokių laukinių laisvalaikio praleidimo būdų!
Princas buvo šokiruotas ir bandė sugalvoti, kaip reikės paaiškinti tėvui, kodėl jis grįžo be nuotakos. Juk nesakysi jam tiesos!
Princesė stebėjo visas šias kančias ir galvojo, kad ir vėl gaus velnių nuo tėtuko. Nes tėtukas kas kartą bardavosi ir dejuodavo, jog ji turėjo gimti berniuku ar net kokioje nors kitoje karališkoje šeimoje!
– Tarkime, kad aš, galbūt, įsimylėjusi kitą? – neryžtingai pasiūlė ji.
Princas gūžtelėjo pečiais:
– Kokia kvailystė! Įsimylėjusi, tu tik pamanyk! Ne, kai klausimas susijęs su dviejų karalysčių politiką – meilei nėra vietos! Be to ir tėvelis nepatikės. Mane visi įsimyli iš pirmo žvilgsnio, supranti?
Princesė įdėmiai jį nužvelgė ir linktelėjo:
– Na taip, tu simpatiškas. Bet mano plaukimas! Ir baidarės!
– Ir medžio drožyba! – pralinksmėjo princas. – Tu drakonų kartais nedresuoji laisvalaikiu?
Princesė linksmai pašoko ir suplojo rankomis:
– Tiksliai, tu šaunuolis! – sušuko ji. Princas nesuprasdamas nusišypsojo. – Pasakysi, kad mane pagrobė drakonas! Trigalvis! Ir tai, kad princas, kuris mane išgelbės, gaus pusę karalystės ir nesuskaičiuojamus turtus. Su drakonu aš sutarsiu – jis pralošė man kortų žaidime, turi skolelę. Pabūsiu kol kas pas jį, o ten ir žiema ateis, kelią iki mūsų užpustys, galėsi iki vasaros nesijaudinti.
Princas pradėjo linksmėti, galvodamas, kad su tokiomis žiniomis nebūtų gėda sugrįžti namo.
Peršokdamas per laiptus, jis nusileido į kiemą, užšoko ant žirgo ir atsigręžė.
Princesė pro langą mojavo jam ranka.
– Ir pasakyk, kad drakoną geriau medžioti su kaltu! – sušaukė ji, sudėjusi delnus.
Princas pamojavo ranka ir nujojo tolyn.
Princesė atsisėdo prie lango, paslėpė po stalu rąstą ir ranka parėmė smakrą:
– Visi princai vienodi! Nors vienas trenktų kumščiu ir tartų: „Jokių daugiau baidarių, tų princesė ar ne?!“ Bet ne, visi tiki, išvyksta, o aš turiu čia sėdėti, medį drožinėti! Prakeikta burtininkė, kad ją kur! Vos vieną kartą atėjau apsivilkusi kelnėmis, o rezultate – „Prakeiksiu-prakeiksiu, visą gyvenimą lauksi tikrojo vyro! O iki tol – sėdėk prie rąsto“. Nors kaltą būtų palikusi!