Pasakėčia „Kaip statome savo gyvenimą“


Gyveno kartą statybininkas. Visą gyvenimą jis statė namus, bet paseno ir nusprendė išeiti į pensiją.

– Išeinu iš darbo, – pasakė jis darbdaviui. – Išeinu į pensiją. Su žmona auklėsiu anūkus.

Šeimininkas nenorėjo skirtis su šiuo žmogumi, tad paprašė:

– Sutarkim – pastatyk paskutinį namą ir išlydėsime tave į pensiją. Su gera premija!

Statybininkas sutiko. Pagal naują projektą, jam reikėjo pastatyti namą mažai šeimai. Ir prasidėjo: derinimai, medžiagų paieškos, patikros…

Statybininkas skubėjo, nes jau matė save išėjusį į pensiją. Kažko nepabaigdavo, kažką supaprastindavo, pirkdavo pigias medžiagas, nes jos buvo greičiau pristatomos… Jis jautė, kad tai nėra geriausias jo darbas, bet teisinosi, jog tai jo karjeros pabaiga. Statyboms pasibaigus, jis pasikvietė vadovą.

Tas apžiūrėjo namą ir pasakė:

– Žinai, o juk čia tavo namas! Štai, imk raktą ir įsikelk. Visi dokumentai jau parengti. Tai tau įmonės dovana už ilgametį darbą.

Ką pajuto statybininkas, žinojo tik jis pats! Jis stovėjo raudonas iš gėdos, o visi aplink jam plojo, sveikino ir mane, kad jis raudonuoja dėl kuklumo. Tačiau priežastis buvo visai kita. Jis suvokė, kad visos klaidos dabar tapo jo problemomis, o aplinkiniai manė, jog jis susigėdo dėl brangios dovanos. Ir dabar jam teks gyventi tame vieninteliame name, kurį blogai pastatė…

Moralas: mes visi – statybininkai. Statome savo gyvenimą taip pat, kaip ir šis vyras išeidamas į pensiją. Nededame didelių pastangų, manydami, kad šios konkrečios statybos rezultatas neturi didelės reikšmės. Tai kam persistengti? Bet vėliau suprantame, kad gyvename name, kurį patys ir pastatėme. Viskas, ką darome šiandien, turi reikšmę. Jau šiandien statome namą, į kurį įsikelsime rytoj.