Laiptinėje buvo tamsu. Aleksandras įjungė žibintą, pastatė kopėčias ir pakeitė perdegusią lemputę. Tai jau tapo tam tikru ritualu, kartą per metus ją sudaužydavo arba ji tiesiog perdegdavo. Kaimynai keikėsi, telefonu pasišviesdavo kelią iki lifto, bet visiems buvo per daug sudėtinga išleisti šiek tiek pinigų ir 5 minutes laiko. Išskyrus Aleksandrą.
Ryški šviesa ištraukė iš tamsos senos laiptinės kontūrus. Nepaisant solidaus namo amžiaus, tai nebuvo klasikinė miesto laiptinė. Sienas puošė piešiniai, laiptų porankiai buvo šviežiai nudažyti, matėsi, kad ji buvo prižiūrima.
Sugirgždėjo laiptinės durys. Kaimynas Nikolajus svirduliuodamas kilo laiptais.
– O, Sania! Sveikas! Vėl keiti lemputę?
– Na, taip, juk nieko nesimato.
– Sania, na, kiek kartų tau reikia kartoti! Tai ne tavo reikalas. Tai turi daryti valdžia. Štai tu mokesčius moki? Moki! O ką už tai gauni? Nieko! Tai pamiršk, einam geriau išgerti alaus.
– Dėkui, bet man reikia sūnų iš mokyklos pasiimti.
– Na, tai laikykis!
Aleksandras grįžo į butą, greitai apsirengė ir išėjo į lauką. Gatvę puošė krūvos pusnių. Tik prie laiptinės buvo švaru. Nes prieš valandą jis pats buvo išėjęs su kastuvu ir nukasė sniegą.
– Bjaurybės, tik prie laiptinės pravalė! O kiti nerūpi! Kiemsargiai, blemba!
Prie gretimo namo sustojo naujutėlaitė „Audi“ mašina, iš kurios išlipo jaunas vaikinas tamsiu paltu, ieškodamas kaltų dėl žiemos pusnių.
Aleksandras nusijuokė ir leidosi į kelionę. Iki mokyklos buvo vos 5 minutės kelio ir eidamas jis mėgavosi žiemos oru.
Įėjęs į mokyklą jis pamatė mokytoją, kuri už rankos laikė jo sūnų. Šalia jo stovėjo kitas berniukas su mėlyne po akimi ir tėvais, kurie varstė Aleksandrą neapykantos kupinais žvilgsniais.
– Man reikia su Jumis pasikalbėti!
– Klausau Jūsų, Anastasija Sergejevna.
– Jūsų sūnus sumušė klasės draugą. Jūs apskritai užsiimate jo auklėjimu?
– Sergejau, kodėl jam sudavei? – paklausė Aleksandras.
– Jis įmetė mano portfelį į šiukšlių dėžę! – nuleidęs galvą atsakė sūnus.
– Tada tu pasielgei teisingai.
– Ką?! – choru suriko tėvai ir mokytoja.
– Jūsų sūnus įžeidė mano sūnų. Už tai gavo užtarnautą reakciją. Ir būtent taip aš jį auklėju. Kas Jums nepatinka ir kaip, Jūsų nuomone, jis turėjo pasielgti?
– Jis turėjo ateiti pas mane ir pasiskųsti! – pradėjo šaukti mokytoja.
– Pirmiausia tai Jūs leidote, kad Jūsų akivaizdoje nutiktų tokia situacija.
– Aš išėjau…
– Tai nutiko mokymosi metu ir dėl to, kad situacija įvyko prie Jūsų, kalta tik Jūs, – pertraukė ją Aleksandras. – Ir dar – kai žmogų žemina, ypač jeigu tai yra berniukas, jis turi mokėti pats išspręsti savo problemas, o ne bėgti pas ką nors pasiskųsti. Kai jis užaugs, jis taip pat turės bėgti skųstis, kai jį skriaus ir žemins?
– Jis nueis į policiją! – pasakė įsiutę tėvai.
– Žinoma, jis stengsis vadovautis įstatymais. Bet iš pradžių jis apgins save ir savo šeimą. Ir už mane, kai neturėsiu jėgų padaryti tai pats.
Jis paėmė sūnų už rankos ir nekreipdamas dėmesio į pasipiktinusią mokytoją ir tėvus išėjo su juo namo.
– Sergejau, aš tavimi didžiuojuosi. Tu pasielgei teisingai. Ir už tai rytoj nueisim į tirą, kaip neseniai prašei.
– Ačiū, tėti! – sūnus šypsodamasis žiūrėjo jam į akis. – Tik pasakyk, kodėl mokytoja mane barė, o tu giri? Juk tu man liepei jos klausytis.
– Nes tu turi mokėti už save pastovėti. Ir tu turi mokėti pats spręsti savo problemas, be mano, mamos ar dar kažkieno pagalbos. Prieš kieno nors paklausdamas ar kam nors pasiskųsdamas tu turi pabandyti viską išspręsti pats. Prisimeni, kaip iš pradžių negalėjai parašyti kelių žodžių?
– Taip, paišiau tikras keverzones! – Serioža nusijuokė.
– Tikra tiesa. Pamenu, kaip priverčiau tave parašyti laišką močiutei ir uždraudžiau mamai tau padėti. Tada tu visą dieną praleidai bandydamas tai padaryti, bet galiausiai tau pavyko. Taip vyksta ir su kitais dalykais. Iš pradžių viską daryk pats ir tik paskui skųskis ir prašyk kitų. Supratai?
– Taip, tėti, supratau.
– Šaunuolis. Taigi, nuo šiandien gali nebeatsiskaityti dėl pažymių. Aš tikiu, kad susidorosi su mokslais be mano kontrolės. Pats.