Kartą siauru ir vingiuotu takeliu ėjo senas rabinas. Jis ėjo neskubėdamas, pasiremdamas lazdele ir džiaugdamasis kiekviena gyvenimo akimirka. Kelyje jis sutiko išvargusį klajūną, nešiną sunkiu maišu, vos pavelkantį kojas. Vargšelio akys buvo kupinos kančios.
– Kodėl pasirinkai alinančio darbo ir nesibaigiančios kančios kelią? – paklausė jo rabinas.
– Kenčiu ne be priežasties! Šie išbandymai reikalingi, kad mano vaikai ir anūkai gyventų sočiai ir laimingai, – atsakė klajūnas.
– Ar tavo tėvas ir senelis dirbo taip pat sunkiai?
– Visi mano protėviai dirbo ištisus šimtmečius: prosenelis dirbo nepakeliamus darbus dėl senelio, senelis arė dėl mano tėvo, tėvas tampė maišus dėl manęs, o aš kentėsiu dėl savo vaikų.
– Sakyk man, ar kas nors iš jūsų šeimos kada nors buvo laimingas? – paklausė rabinas.
– Kol kas ne, bet mano vaikai ir anūkai tikrai bus! – užtikrintai atsakė klajoklis.
– Prisimink, yra toks posakis: beraštis nieko neišmokys skaityti, o triušis niekada neužaugins erelio, – tarė senas rabinas.
Klajūnas nusimetė maišą, o rabinas tęsė:
– Iš pradžių reikia stengtis būti laimingam pačiam, tik tada sugebėsi tai perduoti savo vaikams. Tai bus vertingiausia dovana, kurią galėsi jiems įteikti. Atmink, laimingų tėvų laimingi vaikai.