– Kuo tu užsiimi?
– Praktikuoju magiją.
– Čia kažkas panašaus į įtakos kitiems žmonėms darymą? Stichijų valdymas, nekromantija?
– Ne visai. Leisk parodyti pavyzdį.
Jis užtilo, pastūmė kavos puodelį šiek tiek į šalį ir įsistebeilijo į tuštumą. O po kelių minučių pratęsė:
– Štai, pažiūrėk į vienintelę padavėją šioje salėje – ji sukasi, blaškosi, bando spėti įvykdyti visus užsakymus, kuriuos gauna kulkosvaidžio greičiu. Ji pradeda nervintis, tampa neatsargi, gali užversti ant ko nors padėklą.
Bet pakanka bent vienam žmogui nusišypsoti ir pasakyti „nieko baisaus“ ir ji vėluos atnešti užsakymą – viskas! Jos sumišimas gali sumažėti, ji atsipalaiduos ir nebegalvos, kad viskas žlunga ir ji nieko nebespėja. Ji nusiramins ir atitinkamai pasikeis jos elgesys. Ji mielai, draugiškai ir šypsodamasi pasitiks klientus, apdovanos juos gerumu ir gyvybingumu.
Ir štai užeina eilinis lankytojas, įmonės vadovas. Užsisako kavos ir atsisėda prie staliuko. Jis iš pat ryto blogos nuotaikos, nes jo žmona vėl jį išdavė, jis pramiegojo, be to, mėnesio pabaiga, reikia viską suspėti. Ir štai jį aptarnauja ta pati padavėja, vos dviem trimis žodžiais apglėbdama jį švelnumu ir dėmesingumu.
Jis sėdi ir svarsto: „Gal ne viskas taip blogai, o ir kava skani, oras geras. Vaizdas pro langą gražus.“ Šio žmogaus rytas jau pasikeitė, jis palieka kavinę geros nuotaikos, nusišypso padavėjai ir palinki jai geros dienos, grįžta į biurą, kuriame jo laukia nuo jo nuotaikos priklausomi pavaldiniai ir krūvos darbų, su kuriais jis planuoja lengvai ir greitai susitvarkyti.
Prie įėjimo valytoja netyčia šluota perbraukia jam per kelnes ir palieka dėmių. Ji pradeda atsiprašinėti kone su ašaromis akyse ir žada, kad nuneš kelnes į valyklą, kad už jos neatsargumą gali išskaičiuoti iš atlyginimo. Bet jis tiesiog mielai nusišypso ir atsako: „Nieko baisaus. Visiems nutinka.“ Bet juk galėjo atleisti ją iš darbo. O ši valytoja vos galą su galu suduria, viena maitina ir rengia penkis vaikučius. Ji galėjo netekti darbo ir jiems būtų labai sunku. Bet ne, nieko tokio neįvyko.
O viskas tik paprasto vaikinuko, kuris nusišypsojo padavėjai, dėka.
Jis vėl užtyla, baigia gerti kavą ir pakviečia padavėją. Pasako kelis malonius žodžius, nusišypso, palinki geros dienos ir pradeda vilktis paltą. Ir aš pastebiu padavėjos šypseną.
O jis žiūri į mane šypsodamasis ir sako:
– Štai mano magija.