Noamas Chomskis – Masačiusetso technologijų universiteto kalbotyros profesorius, lingvistas, filosofas, visuomenės veikėjas, knygų autorius ir politikos analitikas, laikomas ryškiausiu šių laikų mąstytoju.
Jo knygos parduodamos visame pasaulyje. Itin populiarus jo sudarytas būdų manipuliuoti žmogaus pasąmone sąrašas. Šiais būdais naudojasi žiniasklaida ir politikai.
Perskaitykite jį ir suprasite daugelį dalykų.
1. Dėmesio nukreipimas.
Pagrindinis visuomenės valdymo elementas yra žmonių dėmesio nukreipimas nuo svarbių problemų ir sprendimų, kuriuos priima politikos ir ekonomikos atstovai. Tam informacinė erdvė nuolatos pripildoma įvairaus plauko mažareikšmių pranešimų.
Dėmesio nukreipimas – labai svarbus įrankis siekiant apriboti piliečių galimybes sužinoti apie šiuolaikines filosofijos kryptis, naujausius mokslo pasiekimus, ekonomikos, psichologijos, neurobiologijos ir kibernetikos naujienas.
Vietoj to informacinė erdvė pripildoma sporto, pramogų verslo, mistikos ir kitų naujienų, paremtų žmonių instinktais – nuo erotikos iki grubios pornografijos, nuo buitinių muilo operos siužetų iki abejotinų būdų lengvai praturtėti.
2. Problema – reakcija – sprendimas.
Sukuriama problema, tam tikra „situacija“, skirta sukelti tam tikrą gyventojų reakciją, kad jie patys pradėtų reikalauti valdantiesiems būtinų ir palankių priemonių.
Pavyzdžiui, leisti išsisukti prievartos spiralei miestuose arba organizuoti žiaurius teroro aktus, kad priverstų žmones mintyse imtis priemonių šalinti jų pasekmes, nors ir pažeidžiant jų socialines teises, bet priimant tai kaip „būtiną blogybę“. Bet reikia suprasti, kad krizės neatsiranda iš niekur.
3. Laipsniškumas.
Siekiant priimti kokį nors nepopuliarų sprendimą, pakanka diegti jį palaipsniui, diena iš dienos, metai iš metų. Būtent taip globaliai buvo priimtos visiškai naujos socialinės-ekonominės sąlygos (neoliberalizmas) 1980 ir 1990 metais.
Valstybės funkcijų sumažinimas iki minimumo, privatizavimas, neužtikrintumas, nestabilumas, masinė bedarbystė, gero gyvenimo neužtikrinantis atlyginimas. Jeigu visa tai vyktų vienu metu, turbūt kiltų revoliucija.
4. Įvykdymo nukėlimas.
Dar vienas būdas „prastumti“ nepopuliarų sprendimą – pristatyti jį kaip „skausmingą, bet būtiną“ ir gauti gyventojų pritarimą dabar, kad jis būtų priimtas ateityje. Daug paprasčiau sutikti pasiaukoti ateityje negu dabar.
Pirmiausia todėl, kad tai neįvyks tuojau pat. Ir dar todėl, kad žmonės visada linkę naiviai tikėtis, jog „rytoj viskas pasikeis į geresnę pusę“ ir jiems pavyks išvengti aukų, kurių iš jų reikalaujama. Taip piliečiams duodama daugiau laiko susitaikyti su mintimi apie gresiančias permainas ir taikiai jas priimti, kai ateis tinkamas laikas.
5. Tautos infantilizacija.
Daugelio propagandinių pasirodymų, skirtų plačiajai visuomenei, metu naudojami tokie argumentai, personažai, žodžiai ir intonacijos, tarsi kalba eina apie mokyklinio amžiaus vaikus, turinčius vystymosi sutrikimų.
Kuo labiau kas nors stengiasi suklaidinti klausytoją, tuo labiau jis stengiasi vartoti infantilius išsireiškimus. Kodėl?
Jeigu kas nors kreipiasi į žmogų, tarsi jam būtų 12 metų, dėl įtaigos to žmogaus atsakyme arba reakcijoje taip pat nebus kritinio vertinimo, kas būdinga vaikams.
6. Taikinys – emocijos.
Poveikis emocijoms yra klasikinis neurolingvistinio programavimo metodas, naudojamas siekiant užblokuoti žmonių gebėjimą racionaliai analizuoti situaciją, o galiausiai ir gebėjimą kritiškai suvokti vykstančius įvykius apskritai.
Kita vertus, emocinio faktoriaus naudojimas leidžia atidaryti pasąmonės duris siekiant įsąmoninti mintis, norus, baimes, nuogąstavimus arba stabilius elgsenos modelius. Kalbos apie teroristų žiaurumą, valdžios nesąžiningumą, skurstančiųjų kančias palieka už kadro tikrąsias šių įvykių priežastis. Emocijos – logikos priešės.
7. Pastangos išlaikyti vidutinybės madą.
Valdžia siekia įskiepyti mintį, kad būti bukam, nešvankiam ir neišauklėtam yra madinga. Šis būdas neatskiriamas nuo ankstesnio, nes šiuolaikiniame pasaulyje šie dalykai didžiuliais kiekiais atsiranda visose gyvenimo sferose – pradedant religija ir mokslu, baigiant menu ir politika.
Skandalai, geltonoji spauda, burtai ir magija, abejotinas humoras ir populistinės akcijos – visa tai naudinga siekiant vieno tikslo: neleisti žmonėms išplėsti savo sąmoningumo iki begalinių realaus pasaulio platybių.
8. Kaltės jausmo kultivavimas.
Dar vienas uždavinys – priversti žmogų patikėti, kad dėl savo nelaimių kaltas tik jis ir kad jos nutinka tik dėl jo protinių galimybių, gebėjimų arba pastangų stokos.
Rezultatas – užuot pasipriešinęs ekonominei sistemai, žmogus užsiima savęs naikinimu dėl visko kaltindamas save, todėl jį užvaldo prislėgta nuotaika, vedanti prie nesugebėjimo imtis veiksmų.