Vienam vyrui išpranašavo…


Kad penkiasdešimties jis sutiks svarbiausią savo gyvenimo moterį. Praėjo dvidešimt metų, ir pranašystė išsipildė. Nors pats žmogus apie ją buvo pamiršęs. Jis dirbo, siekė, pasiekė. Rūpinosi šeima, uždirbo pinigus, važiuodavo į komandiruotes. Su žmona sutarė gerai, bet bendravo mažokai. O vėliau jį ištiko infarktas. Laimei, nedidelis. Ir jis pradėjo rūpintis sveikata, gydytis. Vėliau sporto salėje – gydytojas rekomendavo užsiimti kūno kultūra, – veidrodyje pamatė pražilusį pagyvenusį vyrą. Ir ne iš karto suprato, kad tai ir yra jis. Jis pats.

Ir tada puolė į labai gilią depresiją. Gyvenimas gi beveik praėjo, o jis net nepastebėjo. Vaikai užaugo ir gyvena atskirai. Žmona gera moteris, bet jie beveik gyvena skyrium, nors ir po vienu stogu. Įmonė veikia, bet aišku, kad pasiektos lubos. Ir nėra reikalo stengtis labiau, lai viskas eina savaime.

Bet prisiminė pranašystę ir nusijuokė. Jam penkiasdešimt. Kokia dar svarbiausia jo gyvenimo moteris? Nieko jis daugiau nemyli, daugiau vietos širdyje nėra. O ir širdis panešiota, nejauna, nemylėti jai skirta, bet gydyti.

Bet žinote, pranašystė išsipildė. Po mėnesio jo sūnui gimė mergaitė. Tokia mažytė, trapi, su pūkeliu vietoj plaukų ir su pirštukais. Mažiukais mažiukais pirštukais, o ant kiekvieno jų – rožinis nagiukas, taip pat mažiukas. Ir šiais pirštukais svarbiausia gyvenimo moteris sugriebė senelį už piršto ir tvirtai laiko. Žiūri į akis ir šypsosi. Sakysite, tokie mažyliai nemoka šypsotis? Kartais moka. Net mažiausi kūdikiai, taip jau nutinka.

Ir depresijos neliko nė lašo: ši mažytė kūdikio rankytė ją akimirksniu išgydė. Senelis pajuto neįtikėtiną jėgų antplūdį. Štai ji – svarbiausia jo gyvenimo moteris. Ir jis pradėjo gyventi – iš visų jėgų. Prasidėjo antrasis kvėpavimas ir atsirado jo asmeninis gyvenimo tikslas. Dabar yra dėl ko kvėpuoti, dirbti, stengtis ir siekti. Ir yra kuo grožėtis.

Rasti gyvenimo tikslą kartais labai paprasta. Tai kai yra dėl ko gyventi. Kai yra meilė kam nors – stipri, tikra meilė. Kai yra svarbiausia gyvenime: svarbiausias žmogus arba darbas, dėl jų ir gyveni. Ir širdis išgyja, ir jėgos sugrįžta. Bet tai juk per paprasta! Taip, labai paprasta. Nes dažniausiai sudėtinguose ir painiuose dalykuose nėra jokios prasmės. Kol kas nors laiko mus už rankos ar piršto, mes gyvename. Taip suregztas šis pasaulis.

Svarbiausias mūsų gyvenimo žmogus laiko mus ant žemės. Net jeigu jo pirštukai – žirnio dydžio, – jie ir laiko.