Taip buvo kiekvieną vakarą šį giedrą šaltą rudenį. Ir kiekvieną vakarą Ežiukas su Meškiuku rinkosi tai pas Ežiuką, tai pas Meškiuką ir apie ką nors kalbėdavosi. Štai ir šįvakar Ežiukas pasakė Meškiukui:
– Kaip vis dėlto gerai, kad mes turime vienas kitą!
Meškiukas linktelėjo.
– Tu įsivaizduok: manęs nėra, tu sėdi vienas ir nėra su kuo pasišnekėti.
– O tu kur?
– Manęs nėra.
– Taip nebūna, – pasakė Meškiukas.
– Aš irgi taip manau, – pasakė Ežiukas. – Bet štai staiga – manęs visai nėra. Tu vienas. Ir ką gi tu darysi?
– Eisiu pas tave.
– Kur?
– Kaip – kur? Į namus. Ateisiu ir sakysiu: „Kodėl tu neatėjai, Ežiuk?“ O tu sakysi…
– Tai kvailas! Ką gi aš sakysiu, jeigu manęs nėra?
– Jei nėra namuose, vadinasi, išėjai pas mane. Parbėgsiu namo. A-a, tu čia! Ir pradėsiu…
– Ką?
– Barti!
– Už ką?
– Kaip už ką? Už tai, kad nepadarei, kaip tarėmės.
– O kaip tarėmės?
– Iš kur aš žinau? Bet tu turi būti arba pas mane, arba savo namuose.
– Bet manęs visai nėra, supranti?
– Tada tu kur nors išėjai ir dar negrįžai. Aš nubėgsiu, apieškosiu visą mišką ir tave rasiu!
– Tu jau viską apieškojai, – pasakė Ežiukas. – Ir neradai.
– Bėgsiu į kitą mišką!
– Ir ten nėra.
Apversiu viską aukštyn kojomis ir tu atsirasi!
– Nėra manęs. Niekur nėra.
– Tada, tada… Tada išbėgsiu į lauką, – pasakė Meškiukas. – Ir suriksiu: „E-e-e-ži-u-u-k!“, tu išgirsi ir atsakysi: „Meški-u-u-k!…“ Va.
– Ne, – pasakė Ežiukas. – Manęs nė truputėlio nėra. Supranti?
– Ko prie manęs pristojai? – supyko Meškiukas. – Jeigu tavęs nėra, tai ir manęs nėra.
Supratai?
***
– Aš būtinai, tu girdi? Aš būtinai, – pasakė Meškiukas. Ežiukas linktelėjo.
– Aš būtinai ateisiu pas tave, kad ir kas nutiktų. Būsiu šalia tavęs visada.
Ežiukas žiūrėjo į Meškiuką tyliomis akimis ir nekalbėjo.
– Na, ko tu tyli?
– Aš tikiu, – pasakė Ežiukas.