Jie nusipelnė savo gyvenimo


Gyvenu užsienyje. Kartą atvykome su vyru į svečius pas mano mamą. Pakviečiau artimus giminaičius pakepti šašlykų. Nusprendėme nueiti į gražią laukymę prie ežero ir nedidelio miškelio. Tai netoli nuo mamos namų. Visą vaikystę ir jaunystę aš mėgdavau ten vaikštinėti ir mėgautis kvapniomis gėlėmis, maudytis ežere.

Tad atėjome ten. O ten lauko gėlės pavirtusios aukštomis piktžolėmis, visur išdeginta žolė arba primėtyta plastikinių šiukšlių. Buvau tokia nusivylusi! Vargais ne galais susiradome kiek švaresnę pievelę prie ežero, surinkome šiukšles ir nuorūkas, kad galėtume prisėsti, įkūrėme ugnį kepsninėje. Šašlykai pavyko skanūs, bet mano mėgstamos pievelės vaizdas man sugadino nuotaiką. Viskas taip purvina, taip apgailėtina… Net ežeras atrodė susidrumstęs. Nesiryžau bristi į jį maudytis.

Iš pat pradžių įsakiau savo giminaičiams nemesti šiukšlių į žolę ar krūmus, o surinkti į atskirą paketą. Pati patikrinau, kad po mūsų nieko neliktų. Labai buvo gaila laukymės. Ir garsiai piktinausi, kaip taip galima apšniokšti vietą, kur patys ir poilsiauja. Pagaliau už šimto metrų stovi šiukšlių konteineriai. Negi taip sudėtinga tenai nunešti?

Kai mes jau susirengėme išeiti, staiga pastebėjau, kad niekas nelaiko rankose mūsų šiukšlių paketo. Ėmiau klausinėti, kas jį turi. Ir mama numojo ranka, – neva mes jau išmetėme… Aš pakraupau: „Kaip išmetėte? Kur?“ – „Ten, į meldus. Ar mes kuo prastesni? Visi ten meta!“ Aš labai stengiausi nesikeikti. Ištraukti šiukšles iš meldų jau buvo nebeįmanoma, jos įstrigo meldynuose prie skardžio.

Ir suvokiau didžiąją tiesą: jie nusipelnė tokio gyvenimo. Sueižėjusio asfalto, šviestuvų be lempų, purvinų gatvių, smirdinčių upių, nusikalstamos valdžios, elgetiškų algų ir pensijų. Jiems patiems į save nusispjaut, tad kodėl vyriausybė turėtų jais rūpintis? Jie patys savęs negerbia, tad kas juos gali gerbti?

Tai ne valdžia šiukšlina gatvėse ir niokoja vaikų aikšteles. Tai ne prezidentas vagia lemputes ir laidus. Todėl aš daugiau nebetikiu jūsų skundais. Jūs patys susikūrėte sau pragarą, kuriame ir gyvensite. Keiskitės patys, o tada reikalaukite kitokio požiūrio į jus.