Kokia mūsų kalba yra šiandien? Labai nedaug dėmesio kreipiame į toną, kuriuo kalbame, į žodžius, kuriuos ištariame. Vartodami keiksmus ir tiesiog purvinus žodžius, tarsi pamiršome, kas yra graži ir didinga kalba. Bet tai nėra vien tik mūsų sąmoningumo degradavimo liudijimas. Argi neakivaizdu, kad kai ištariame grubius ir purvinus žodžius, nepridedame sau vidinės ramybės ir laimės? Atvirkščiai, suteikiame galimybę pasireikšti neigiamai energijai, o vėliau stebimės, kodėl taip dažnai tenka vartoti vaistus nuo galvos skausmo.
Tuo tarpu tarp kalbos ir proto yra tiesioginis ryšys. Jeigu protas sveikas, kalba teisinga. Sveikas protas visada pozityvus. Turėdami tokį protą, mes nekalbame apie kitų trūkumus, nekritikuojame, nereiškiame pretenzijų. Nesiskundžiame likimu. Kalbame ramiu ir geranorišku tonu. Kiekvienas, be abejo, mielai bendrauja su tokiu pašnekovu. Pikta, įsiūčio kupina kalba – silpnos sielos požymis.
Statistiškai 50 procentų visų ginčų ir konfliktų kyla dėl to, kad apie ką nors blogai kalbame. Mums visiems reikia mokytis kalbėti mandagiai, kontroliuojant savo kalbą. Rytuose žmogus, kuris negeba kontroliuoti savo kalbos, laikomas primityviu.
Jau seniai pastebėta, kad mes įgauname to žmogaus savybes, apie kurį galvojame ir kalbame, todėl apie ką nors blogai kalbėdami, jį kritikuodami, projektuojame neigiamas šios asmenybės savybes į save, girdami – projektuojame gerąsias.
Viena iš priežasčių, kodėl šiandien pavargstame ir mažai spėjame, – per daug kalbų. Daugžodžiavimas – tuščiažodžiavimo požymis. Reikia kalbėti mažai, tyliai, kantriai ir kilmingai. Taip galima sutaupyti laiko ir energijos. Svarbu išmokti patikrinti savo kalbą. Ką nors pasakėme – ir įskaudinome žmogų. O vėliau teisinamės: „Pasakiau tai šiaip… Visai nenorėjau įskaudinti.“ Šią kalbą reikia pakeisti. Žodžiuose turi būti esmė – tokie žodžiai yra stiprūs.
Kartą sutikau pažįstamą, kurio išvaizda smarkiai pasikeitė. Ir nepagalvojusi ištariau: „Ak, kaip jūs sulieknėjote. Tiesiog neatpažįstamai.“ Jis tyliai atsakė: „Laikausi dietos.“ Dar truputį pakalbėjome ir atsisveikinome. Tik vėliau supratau, kaip netaktiškai nuskambėjo mano žodžiai. Juk lieknumą galėjo sukelti liga ir mano žodžiai galėjo jį įskaudinti. Pabandžiau save pateisinti: „Taip, galbūt jis ir neserga, galbūt iš tikrųjų bando sulieknėti, daugelis žmonių dabar rūpinasi savo išvaizda, laikosi įvairių dietų.“ Bet vėliau tvirtai nusprendžiau: mano žodžiuose daugiau niekada nebus tokių pastebėjimų. Išmintis moko: galvokite prieš ką nors sakydami.
Žodžiai yra prasmingi, jeigu jie taktiški ir kupini meilės kitiems. Tada nesvarbu, kokius karčius žodžius ištariate, širdis juos tikrai priims. Šie žodžiai neatrodys kartūs, jie atrodys tikslūs.
Jeigu vartosime pernelyg aštrius žodžius, aštrumas persiduos ir mūsų elgsenai. Mūsų išdidumas taps akivaizdus kitiems žmonėms ir jie įsižeis arba pasijus įskaudinti. Bet jeigu net nemalonius žodžius ištarsime su meile, žmonės pajus mūsų geranoriškumą ir jiems nekils noro įsižeisti.
Apie viską reikia kalbėti tiksliai, bet su meile. Kad ir kokius žodžius vartotų motina, auklėdama vaikus, dėl jos besąlygiškos meilės šie žodžiai neskambės aštriai arba karčiai. Vaikai jaučia: mama mus myli, ji linki mums gero.
Lygiai taip pat, kad ir kokius žodžius vartotume kalbėdami apie bet ką, niekada nieko neįskaudinsime, jeigu kalbėsime su meile.