Yra du pagrindiniai būdai priversti save ką nors padaryti.
Pirmas, pats populiariausias ir neįtikėtinai klaidingas — pamėginti save motyvuoti.
Antras, ne toks populiarus ir visiškai teisingas — ugdyti savidiscipliną.
Tai viena iš tų situacijų, kai pasirinkdami teisingą metodą tuojau pat pasieksite geresnių rezultatų. Ne taip dažnai išgirsi deramai vartojant posakį „paradigmos lūžis“, bet tai būtent toks atvejis. Akimirka, kai tau virš galvos įsižiebia lemputė.
Koks skirtumas?
Motyvacija remiasi klaidinga prielaida, kad norint atlikti užduotį būtina konkreti protinė arba emocinė būsena.
Tai visiška netiesa.
Disciplina, priešingai, atsieja veiklą nuo nuotaikų bei jausmų ir tuo pat metu apeina problemą pamažu gerindama ir nuotaiką, ir savijautą.
Pasekmės būna tiesiog pribloškiančios.
Sėkmingai atlikę užduotį pasiekiate tokias vidines būsenas, kurios žmonėms, chroniškai viską atidėliojantiems, yra būtinos, kad imtųsi įgyvendinti vienus ar kitus uždavinius.
Paprasčiau tariant, kad imtumėtės treniruotis, nereikia laukti, kada pasieksite olimpiečio formą. Atvirkščiai, jūs treniruojatės, kad pasiektumėte tokią formą.
Jeigu veiksmai priklauso nuo jausmų, gero ūpo laukimas tampa pačia klastingiausia vilkinimo forma. Aš tai pažįstu užtektinai gerai ir būčiau norėjęs, kad man kas nors prieš dvidešimt, penkiolika ar bent dešimt metų būtų tai pasakęs, kol dar nebuvau tos nelaimės patyręs savo paties kailiu.
Jeigu tu lauki iki pat tos akimirkos, kada pajusi, kad esi pasirengęs ką nors padaryti, tau galas. Būtent taip užmezgama baisi vilkinimo kilpa.
Iš esmės motyvacijos vaikymasis grindžiamas infantiliu įsivaizdavimu, kad turime daryti tik tai, kam yra atitinkamas ūpas. Problema formuluojama tokiu būdu: „Kaip man nusiteikti padaryti tai, ką savo protu nusprendžiau padaryti?“
O štai teisingas klausimas: „Kaip man pripažinti savo jausmus nereikšmingu dalyku ir pradėti daryti tai, ką sąmoningai nusprendžiau įvykdyti, o ne elgtis taip, tarsi būčiau paskutinė kalė?“
Svarbiausia nutraukti ryšį tarp savo jausmų ir veiksmų ir daryti tai, ką reikia padaryti. O gerai pasijusite jau po to.
Motyvacija — neteisingas kelias. Esu visais šimtu procentų įsitikinęs, kad toks klaidingas apsiribojimas tampa pagrindine priežastimi, dėl kurios daugelis išsivysčiusių šalių gyventojų tiesiog sėdi apsimovę vien trumpikėmis, žaidžia Xbox ir masturbuojasi, užuot nuveikę ką nors naudinga.
Kliovimasis motyvacija — tai psichologinių problemų padarinys.
Kadangi realus gyvenimas realiame pasaulyje reikalauja, kad žmonės darytų tai, ko niekas nesutinka su entuziazmu, „motyvacija“ sutinka neįveikiamų kliūčių siekdama patirti entuziazmą tokiems dalykams, kurie, objektyviai vertinant, nėra jo verti. Vienintelis deramas sprendimas yra pamiršti tokias nesąmones.
Mėginimas entuziastingai daryti iš principo nuobodžius ar nepageidaujamus dalykus — tai psichologinė žala, daroma sau pačiam, savanoriška beprotybė: „Aš taip dievinu šitas lenteles, labai norisi pagaliau užpildyti metinio pelno formulę, nes aš taip mėgstu savo darbą!“
Aš nelaikau sąmoningos hipomanijos optimaliu žmogiškosios veiklos stimulu. Žmogaus smegenys nepakelia ilgalaikio piktnaudžiavimo, tad atoveiksmis bus neišvengiamas. Organizmas turi savų stabdžių ir apsauginių vožtuvų.
Blogiausia, kas gali nutikti, tai laikina sėkmė atliekant neteisingus veiksmus. Daug geresnis scenarijus — išsaugoti sveiką protą, kuris, deja, vis dažniau neteisingai vertinamas kaip moralinė nesėkmė: „Aš iki šiol nemėgstu to savo darbo, kai reikia perdėlioti popierius“, „Aš vis dar tebemėgstu pyragus, o ne brokolius, ir negaliu atsikratyti antsvorio, gal tiesiog esu silpnavalis“, „Man reikia nusipirkti dar vieną knygą apie motyvaciją“. Paistalai. Klaidinga apskritai analizuoti visus šiuos atvejus ieškant motyvacijos arba jos trūkumo. Svarbu disciplina, o ne motyvacija.
Yra ir kita su motyvacija susijusi problema. Jos galiojimo laikas labai trumpas, todėl tenka ją nuolatos atnaujinti.
Motyvacija — kai tu mechaniniu būdu spaudi rankeną, kad padidintum spaudimą. Geriausiu atveju ji perkuria energiją konkrečiam tikslui pasiekti. Būna tokių situacijų, kai tai teisinga prieiga, — kaip pavyzdys į galvą ateina olimpinės varžybos ar pabėgimas iš kalėjimo. Bet tai itin neteisinga prieiga, kai reikia atlikti įprastus kasdienius veiksmus, ir vargu ar šis būdas padės pasiekti ilgalaikių rezultatų.
Tuo tarpu disciplina — tai variklis, kuris vieną kartą paleidžiamas ir nuolatos tiekia energiją visai sistemai.
Produktyvumas nepriklauso nuo tam tikrų psichikos būklių. Siekiant nuoseklių, ilgalaikių rezultatų, disciplina pranoksta motyvaciją.
Pagaliau motyvacija — tai mėginimas pasiekti būseną, kurios metu atsiranda pasirengimas atlikti veiksmą. O disciplina leidžia tą veiksmą atlikti net ir nepasiekus tokios būsenos.
O jau po to jūs jaučiatės gerai.
Disciplina, trumpai tariant, — tai sistema, o motyvacija veikiau atitinka tikslą. Todėl disciplina labiau susijusi su pastovumu, o motyvacija — praeinanti.
Kaip išsiugdyti discipliną? Ugdant įpročius — pradedant mažais, net mikroskopiniais, didinant apsukas, pasitelkiant juos kasdieniame gyvenime, užmezgant pozityvaus veiklumo kilpą.
Motyvacija — tai kontrproduktyvus produktyvumo siekimas. Vienintelis dalykas, kuris išties svarbus, — tai disciplina.