JAV karinio jūrų laivyno pajėgos SEAL turi specialų pratimą: žmogaus rankas suriša už nugaros, suriša kulkšnis ir numeta jį į 3 metrų gylio baseiną.
Jo užduotis – išgyventi penkias minutes.
Dažniausiai naujokams nepavyksta to padaryti. Daugelis iš karto supanikuoja ir pradeda šaukti, kad juos ištrauktų. Kiti bando plaukti, tačiau paneria po vandeniu ir juos tenka traukti ir gaivinti. Per daugelį mokymų metų būta net mirčių.
Tačiau kai kuriems žmonėms pavyksta susidoroti su užduotimi, o tai padaryti jiems padeda dviejų gana prieštaringų taisyklių žinojimas.
Pirmoji taisyklė paradoksali: kuo labiau stengiatės išlaikyti galvą virš vandens, tuo didesnė tikimybė, kad nuskęsite.
Surištomis rankomis ir kojomis neįmanoma išsilaikyti virš vandens penkias minutes. Maža to, jūsų nekoordinuoti judesiai tik pagreitins jūsų skendimą. Gudrybė slypi tame, kad leistumėte sau nugrimzti į baseino dugną. O tada iš visų jėgų nuo jo atsispirti, kai iškilsite – greitai įkvėpti ir vėl kartoti procesą.
Kaip bebūtų keista, ši technika nereikalauja nei didelių pastangų, nei ypatingos ištvermės. Jums net nebūtina mokėti plaukti, priešingai, reikia, kad net nebandytumėte to daryti. Nesipriešinkite fizikos dėsniams, pasinaudokite jais, kad išgelbėtumėte savo gyvybę.
Antroji pamoka kiek akivaizdesnė, tačiau taip pat paradoksali: kuo labiau panikuojate, tuo daugiau deguonies išnaudojate ir tuo didesnė tikimybę, kad neteksite sąmonės ir nuskęsite. Pratimas nuteikia jūsų išlikimo instinktą prieš jus pačius: kuo intensyvesnis jūsų noras kvėpuoti, tuo mažiau galimybių tam turėsite. Ir kuo intensyvesnis jūsų noras gyventi, tuo didesnė tikimybė, kad mirsite.
Taigi, šis pratimas nėra susijęs su fizinę jėga ar valios stiprybe. Jis skirtas savikontrolės kritinėje situacijoje ugdymui. Ar žmogus sugebės nuslopinti savo instinktyvius impulsus? Ar galės atsipalaiduoti potencialios mirties akivaizdoje? Ar galės rizikuoti savo gyvybe dėl tam tikros užduoties?
Savikontrolė yra kur kas svarbesnė, nei mokėjimas plaukti. Ji svarbesnė, nei fizinė jėga, ištvermė ar ambicijos. Svarbesnė nei protas, išsilavinimas ar tai, kaip gerai žmogus atrodo vilkėdamas prabangų itališką kostiumą.
Tai įgūdis – gebėjimas atsispirti instinktams, kai to labiausiai norisi – tai vienas svarbiausių įgūdžių, kuriuos gali išsiugdyti kiekvienas žmogus. Ir jis pravers ne tik tarnybai kariniame jūrų laivyne, bet ir paprastame gyvenime.
Dauguma žmonių mano, kad įdedamos pastangos ir atlygis yra tiesiogiai susiję. Manome, kad jeigu dirbame dvigubai daugiau, rezultatas bus dvigubai geresnis. Ir jei savo artimiesiems skirsime dvigubai daugiau dėmesio, mus dvigubai stipriau mylės. O jei šauksime dvigubai garsiau, mūsų žodžiai bus dvigubai įtikinamesni.
Vadinasi manome, kad didžioji dalis mūsų gyvenime vykstančių įvykių aprašomi linijiniu grafiku ir kad pastangų „vienetui“ tenka atlygio „vienetas“.
Bet leiskite jums pranešti (ir tai padarysiu aš, kuris tikėjo, jog išgėrus dvigubai daugiau „Red Bull“, šis straipsnis bus parašytas dvigubai greičiau) – taip beveik niekada nebūna. Dauguma to, kas vyksta pasaulyje, nesivadovauja linijiniais dėsniais. Linijinis ryšys pastebimas tik pačiuose primityviausiuose, monotoniškiausiuose ir nuobodžiausiuose dalykuose – vairuojant automobilį, pildant dokumentus, valant tualetą ir pan. Visais šiais atvejais, jei ką nors darote dvi valandas, gaunate dvigubai daugiau, nei jei tą patį veiksmą darytumėte valandą. Bet taip yra todėl, kad čia nereikia nei galvoti, nei išradinėti.
Dažniausiai linijinis ryšys neveikia būtent todėl, kad monotoniška mechaninė veikla sudaro mažesnę mūsų gyvenimo dalį. Didžioji mūsų veiklų dalis yra sudėtinga, reikalaujanti protinių ir emocinių pastangų.
Tokiu būdu dauguma veiklų vyksta pagal mažėjančios grąžos kreivę.
Mažėjančios grąžos dėsnis teigia, kad tam tikru momentu investicijų didinimas neduoda lygiavertės grąžos. Klasikinis pavyzdys – pinigai. Skirtumas tarp uždarbio, kurio dydis yra 20 000 ir 40 000 JAV dolerių yra milžiniškas, jis iš esmės pakeičia gyvenimą. Tačiau skirtumas tarp 120 000 ir 140 000 JAV dolerių reiškia tik tai, kad jūsų automobilyje bus malonesnės šildomos sėdynės. Skirtumas tarp uždarbio, kurio dydis yra 1 27 020 000 ir 1 27 040 000 JAV dolerių iš viso yra statistinės paklaidos ribose.
Mažėjančios grąžos koncepcija taikoma beveik visiems naujiems arba iššūkius keliantiems įvykiams. Kuo dažniau prausiatės duše, kuo daugiau suvalgote vištos sparnelių per pietus, kuo ilgiau laikotės kasmetinių kelionių pas mamą ritualo, tuo kaskart kiekvienas iš šių įvykių turi mažesnę reikšmę (teatleidžia man mama).
Kitas pavyzdys: darbo našumo tyrimai rodo, kad tikrai efektyviai dirbame tik pirmąsias keturias ar penkias darbo dienos valandas. Vėliau darbo našumas smarkiai sumažėja, tiek, kad skirtumas tarp 12 ir 16 valandų darbo praktiškai nepastebimas (jei neskaičiuoti miego trūkumo).
Ta pati taisyklė taikoma ir draugystei. Vienas draugas visada yra gyvybiškai svarbus. Du draugai visada geriau nei vienas. Tačiau jei prie 9 draugų prisidės 10, tai jūsų gyvenimui nepadarys didelio skirtumo. O 21 draugas vietoj 20 tik sukels problemų bandant įsiminti visų vardus.
Mažėjančios grąžos koncepcija taikoma seksui, maistui, miegui, alkoholio vartojimui, treniruotėms sporto salėje, knygų skaitymui, atostogoms, darbuotojų darbinimui, kofeino vartojimui, pinigų atidėjimui, verslo susitikimų planavimui, mokymuisi, vaizdo žaidimams ir masturbacijai – pavyzdžių apstu. Kuo dažniau ką nors darote, tuo mažesnę grąžą gaunate už kiekvieną paskesnį veiksmą. Beveik viskas veikia pagal mažėjančios grąžos dėsnį.
Bet egzistuoja dar viena kreivė, kurios turbūt niekada nematėte ir apie kurią anksčiau negirdėjote – atvirkštinė (invertuota) pelningumo kreivė.
Atvirkštinė pelningumo kreivė rodo atvejus, kai pastangos ir atlygis turi neigiamą koreliaciją, t.y. kuo daugiau pastangų į ką nors įdėjote, tuo mažiau gaunate.
Būtent šis dėsnis veikia SEALS pavyzdyje. Kuo daugiau pastangų dedate, siekdami išlikti paviršiuje, tuo didesnė tikimybė, kad patirsite nesėkmę. Lygiai taip pat, kuo stipresnis jūsų noras kvėpuoti, tuo didesnė tikimybę, kad nuskęsite.
Galbūt dabar mąstote – na, ir kam mums visą tai žinoti? Juk nesiruošiame nerti į baseiną surištomis rankomis ir kojomis! Kodėl mums turi rūpėti atvirkštinės kreivės?
Iš tiesų, gyvenime yra nedaug dalykų, kuriuos veikia šis dėsnis. Tačiau tie keli gali būti labai svarbūs. Netgi drįsčiau teigti, kad visos svarbiausios gyvenimo patirtys ir įvykiai veikia pagal atvirkštinės kreivės dėsnį.
Pastangos ir atlygis yra tiesiogiai susiję esant primityviai užduočiai. Pastangos ir atlygis veikia pagal mažėjančios grąžos dėsnį esant sudėtingam ir daugialypiam veiksmui.
Tačiau kai kalbame apie mūsų psichiką, t.y. apie tai, kas vyksta išskirtinai mūsų pasąmonėje, pastangų ir atlygio santykis yra atvirkštinis.
Sėkmės siekimas jus dar labiau nuo jos atitolina. Emocinės ramybės paieškos tik dar labiau sujaudina. Didesnės laisvės siekis dažnai verčia mus jaustis dar mažiau laisvais. Poreikis būti mylimam neleidžia mums mylėti savęs.
Oldosas Hakslis kartą užrašė: „Kuo dažniau verčiame save ką nors daryti prieš savo valią, tuo rečiau mums tai pavyksta. Žinių ir rezultatų pasiekia tik tie, kurie išmoko paradoksalaus meno – daryti nedarant, derinti atsipalaidavimą ir veiklą“.
Mūsų psichikos pagrindai yra paradoksalūs. Taip yra todėl, kad kai mes sąmoningai stengiamės sukelti sau tam tikrą nuotaiką, smegenys automatiškai pradeda tam priešintis.
Tai yra „Atvirkštinis dėsnis“: teigiamo rezultato laukimas yra savaime neigiamas veiksnys; pasiruošimas neigiamam rezultatui yra teigiamas veiksnys.
Tai galioja daugeliui (jei ne visiems) mūsų psichinės sveikatos ir santykių aspektų:
Kontrolė. Kuo labiau stengiamės kontroliuoti savo jausmus ir impulsus, tuo labiau nerimaujame dėl savo nesaikingumo. Mūsų emocijos yra nevalingos ir dažnai nekontroliuojamos, noras perimti kontrolę jas dar labiau sustiprina. Ir atvirkščiai, kuo ramiau vertiname savo jausmus ir impulsus, tuo daugiau galimybių turime juos nukreipti tinkama linkme.
Laisvė. Ironiška, bet nuolatinis laisvės troškimas sukelia mums tik daugiau kliūčių. Pasiryžimas priimti laisvę tam tikrose ribose leidžia mums patiems tas ribas apibrėžti.
Laimė. Siekis būti laimingu žmogumi daro mus mažiau laimingais. Laimingais mus padaro susitaikymas su nesėkmėmis.
Saugumas. Noras jaustis saugiai sukelia mums nesaugumo jausmą. Susitaikymas su nežinomybe leidžia mums jaustis saugiai.
Meilė. Kuo labiau stengiamės priversti kitus mus pamilti, tuo mažiau jie bus linkę tai daryti. Ir dar svarbiau yra tai, kad tuo mažiau mylėsime save.
Pagarba. Kuo daugiau pagarbos sau reikalaujame, tuo mažiau mus gerbs. Kuo labiau gerbsime kitus, tuo labiau būsime gerbiami.
Pasitikėjimas. Kuo labiau stengiamės įkalbėti žmones mumis pasitikėti, tuo rečiau jie tai daro. Kuo labiau pasitikime kitais, tuo daugiau pasitikėjimo sulaukiame atgal.
Pasitikėjimas savimi. Kuo labiau stengiamės savimi pasitikėti, tuo daugiau nerimaujame. Pasiryžimas pripažinti savo trūkumus leidžia mums patogiau jaustis savo kailyje.
Tobulėjimas. Kuo labiau siekiame tobulumo, tuo labiau jaučiame, kad to nepakanka. Kartu, pasiryžimas priimti save tokius, kokie esame, leidžia mums augti ir tobulėti, nes tokiu atveju esame pernelyg užimti, kad skirti dėmesį antraeiliams dalykams.
Reikšmingumas. Kuo reikšmingesniu ir gilesniu laikome savo gyvenimą, tuo jis yra paviršutiniškesnis. Kuo didesnę reikšmę teikiame kitų žmonių gyvenimui, tuo svarbesni jiems tampame patys.
Visi šie vidiniai psichologiniai išgyvenimai veikia pagal atvirkštinės kreivės dėsnį, nes visi susidaro tame pačiame taške – mūsų sąmonėje. Kai trokštate laimės, jūsų smegenys vienu metu yra ir šio troškimo šaltinis ir objektas, turintis ją pajusti.
Kai kalba pasisuka apie šiuos aukštus, abstrakčius, egzistencinius svarstymus, mūsų smegenis tampa panašūs į šunį, kuris vejasi savo uodegą. Šuniui šis veiksmas atrodo pakankamai logiškas – galu gale, jeigu ko nors gaudymas jam padeda gauti tai, ko reikia jo šuniškam gyvenimui, kodėl šį kartą turėtų būti kitaip?
Tačiau šuo niekada negalės pagauti savo uodegos. Kuo greičiau jis vejasi, tuo greičiau bėga uodega. Šuniui trūksta plataus matymo, jis nemato, kad ir jis ir jo uodega yra vienas ir tas pats.
Mūsų užduotis – atpratinti savo smegenis gaudyti savo uodegą. Atsisakyti prasmės, laisvės ir laimės paieškų, nes jas galima pajusti tik nustojus bėgti paskui jas. Išmokti siekti savo tikslų atsisakant to tikslo persekiojimo. Parodyti sau, kad vienintelis būdas pasiekti paviršių – leisti sau nuskęsti.
Kaip tai padaryti? Atsisakyti. Pasiduoti. Kapituliuoti. Ne dėl silpnumo, bet dėl suvokimo, kad pasaulis yra platesnis, nei mūsų sąmonė. Pripažinti savo trapumą ir ribotumą. Savo baigtinumą begalinėje laiko tėkmėje. Šis bandymų kontroliuoti atsisakymas kalba ne apie silpnybes, o apie stiprybę, nes jūs pasirenkate atsisakyti dalykų, kurie yra už jūsų galių ribų. Susitaikykite su tuo, kad ne visada ir ne visi jus mylės, kad gyvenime nutinka nesėkmių, ir kad ne visada rasite užuominą, ką turėtumėte daryti toliau.
Atsisakykite kovos su savo pačių baimėmis ir nesaugumo jausmu ir kai manysite, kad tuoj nuskęsite, pasieksite dugną ir sugebėsite nuo jo atsispirti, tai ir bus išsigelbėjimas.
Autorius — Markas Mansonas