Ar kada nors susimąstėte, kodėl populiarios knygos, pasakojančios apie tai, kaip tapti milijonieriumi, niekam iš skaitytojų neatnešė milijonų?
Arba kodėl sėkmingai veikiančios kompanijos, tokios kaip „Microsoft“, „Google“ arba „Facebook“, atsiranda tik kartą per dešimtmetį, nors jų sėkmės istorijos kruopščiai išanalizuotos ir pagal jas net sukurti filmai? Atsakymas paprastas: bet kokia sėkmės istorija – tai visų pirma sėkmė, o vertingiausia informacija lieka tų, kuriems ji nenusišypsojo, galvose.
Pirmą kartą šis fenomenas buvo aprašytas Antrojo pasaulinio karo metu. Matematikas Abraomas Valdas išanalizavo per kovines misijas kulkų paliktų žymių išsidėstymą ant amerikietiškų bombonešių. Dažniausiai nuo priešo ugnies nukentėdavo sparnai, stabilizatoriai ir fiuzeliažas, o mažiausiai – lakūno kabina, variklis ir kuro sistema.
Atrodytų, būtina stiprinti labiausiai nukentėjusias vietas, tačiau Valdas nusprendė kitaip. Jis logiškai pasvarstė, kad lėktuvo gebėjimas sugrįžti į bazę su tokiais pažeidimais rodo, kad jie nėra kritiniai, ir reikia stiprinti kaip tik tas dalis, kurios liko nepažeistos. Ši išvada pasitvirtino pasibaigus karui, kai iš miškų ir pelkių pradėjo iškelti sudužusius lėktuvus.
Pasirodo, juose buvo pažeistos būtent tos vietos, apie kurias kalbėjo Valdas, – varikliai, kuro sistema ir lakūno kabina. Taip pažeistais lėktuvas negalėjo skristi – arba žūdavo lakūnas, arba išbėgdavo visas kuras, arba sugesdavo variklis, tačiau bazėje apie tai niekas nė nenutuokė, nes lėktuvas ten niekada nesugrįždavo. Dėl to visą statistinę informaciją apie pažeidimus inžinieriai rinko remdamiesi sugrįžusiais lėktuvais, o informacijos apie prarastus tiesiog nebuvo.
Tą pačią klaidą pastebime ir versle. Žmonės stengiasi skrupulingai ištyrinėti sėkmingų verslininkų biografijas, lanko jų mokymus, perka jų knygas apie tai, kaip pasiekti sėkmės, bet netgi tiksliai vadovaudamiesi šiais patarimais netampa sėkmės lydimi. Priežastis ta pati, kaip ir Valdo bombonešių atveju, – milijonierių knygose surinkta mažiausiai reikalinga informacijos dalis – ką daryti ir kaip elgtis situacijoje, kai aplinkybės jau susiklostė maksimaliai palankiai. Apie tai, kaip veikti, kai viskas nukreipta prieš tave, šiose knygose nėra nė žodžio. Naudingiausią informaciją turi žmonės, kurie bandė vystyti verslus, bet jiems nepasisekė. Tačiau tokie žmonės knygų nerašo, o jei ir rašytų, niekas jų nepirktų.
Statistika negailestinga – nuo 90 iki 95 procentų visų verslų bankrutuoja per pirmus penkerius metus, o 80 procentų likusių bankrutuoja per ateinančius penkerius metus. Tad po 10 metų išlieka tik 1–2 procentai startuolių. O ir šie 1–2 procentai išlieka ne todėl, kad veikė geriau, nei kiti ar apskaičiavo visas rizikas, o todėl, jog reikiamu metu atsidūrė reikiamoje vietoje. Pakartoti savo pačių sėkmės nuo nulio jiems nebepavyks, o moksle eksperimentas, kurio neįmanoma pakartoti atliekant tų pačių veiksmų seką, vadinamas atsitiktinumu.
Moralas paprastas: analizuokite kitų klaidas, nes kitų sėkmės pakartoti negalėsite, tačiau taip bent jau galėsite padidinti sėkmingo rezultato tikimybę.