„Man gyvenime nesisekė nuo pat mano pradėjimo momento…“ – pamoka apie tai, kodėl mums gyvenime nesiseka


„Man gyvenime nesisekė nuo pat mano pradėjimo momento…“ – taip šią istoriją pradėjo senas profesorius, galutinai pavargęs nuo mūsų nesibaigiančių nusiskundimų. O skundėmės mes, grupė verslininkų ir valdininkų, atvykusių 90-ųjų pabaigoje į Kalifornijos universitetą pasimokyti naujų technologijų marketingo ir viešųjų ryšių srityje, išimtinai šia tema: „žinoma, jums lengva kalbėti… Jeigu mes turėtume tokius mokesčius, įstatymus, mokytojus, tėvus, pinigus, galimybes ir pan. – tada mes…“ Ir toliau sekė graži istorija apie tai, KĄ mes padarytume…


Jis nusileido į auditoriją, atsisėdo ant stalo krašto ir ištarė tą pačią frazę „Man gyvenime nesisekė nuo pat mano pradėjimo momento…“

– Ar norite, kad papasakočiau savo liūdną istoriją?

– Žinoma, taip! – sulinksėjome mes. Ir pasiruošėme jo gailėtis.

Čia aš atkartoju jo pasakojimą taip, kaip aš jį išgirdau ir įsiminiau. Ne tik įsiminiau, bet įsisavinau. Visam gyvenimui:

— Man gyvenime nesisekė nuo pat mano pradėjimo momento…

Mano tėvas, gyvenantis iš atsitiktinių uždarbių už pakrovimo-iškrovimo darbus, dingo iš mano gyvenimo vos tik sužinojęs, kad jo nepilnametė draugė – mergina-mulatė, mėgstanti naktinį gyvenimą, pastojo. Jį lyg vėjas nupūtė! Todėl aš augau be tėvo.

Mano nesėkmės tik prasidėjo… Jauna mulatė, nors ir išnešiojo mane beveik visą nėštumą, tik išgirdusi mano pirmąjį klyksmą, čia pat gimdymo palatoje manęs atsisakė. Taip aš, mažas ir bejėgis, ką tik atėjęs į šį nepažįstamą ir svetimą pasaulį, likau visiškai vienas… Visai Visatai klykiantis iš nevilties akušerės rankose.

Toliau – daugiau. Man fatališkai nesisekė… Manęs neįvaikino kūdikystėje – buvau labai silpnas, prastos sveikatos vaikas. Be to, tuo metu, pagimdytas mulatės, aš išvis neturėjau šansų būti įvaikintas. Todėl iš Kūdikių namų aš nukeliavau tiesiai į vaikų namus.

Bet čia jau… nesiseka, tai nesiseka! Tai buvo vaikų namai „spalvotiems“ vaikams. Ko ten tik nebuvo… Viską patyriau savo kailiu: žinojau kaip mušasi kinai, kaip spjaudosi meksikiečiai ir kaip skaudžiai gnaibosi afroamerikiečiai…

Nesisekė man ir su mokslais… Mokytojai ilgai neužsilikdavo ir dažnai keitėsi. Tiesą sakant, vaikų namuose turėjome net ne visų dalykų mokytojų. Tad su mokykla, kaip jau supratote, man taip pat nenuskilo. Tiesiog totali nesėkmė!

Jis nutilo. Pasėdėjo tyloje, žiūrėdamas kažkur į grindis… Paskui pakėlė akis į mus. Mes, aišku, užjaučiančiai laukėme istorijos pratęsimo, nesuprasdami, kodėl jis iš viso pradėjo ją pasakoti, –juk vos prieš pusvalandį mes taip įdomiai diskutavome apie marketingo užduotėles.

– Pavargau jums apie tai pasakoti – netikėtai tarė jis, – Tai ne mano istorija… Norite, aš papasakosiu jums SAVĄJĄ?

Tylos pauzė… Mums beliko tik palinksėti galvomis, nes tuo momentu buvome jau visai pasimetę: kur kieno istorija ir kodėl jis visą tai pasakoja. Be to ir anglų kalbos subtilybės buvo įveikiamos ne visiems.

– O mano istorija – štai tokia, – tęsė jis.

– Gyvenime aš – labai sėkmingas žmogus!

Man pasisekė nuo pat mano pradėjimo momento, kai mano nevykęs tėtušis dingo iš mano ne mažiau nevykusios motušės, o kartu ir iš mano gyvenimo – kartą ir visiems laikams! Galbūt jis pajuto, kad negalės suteikti man visų tų dalykų, kurie padės man išgyventi. Aš esu jam dėkingas už šiuos sprendimus… Kas žino, koks būčiau užaugęs ir kas būtų man nutikę, jeigu savo kūdikystę ir vaikystę būčiau praleidęs šalia jo. Galbūt jis intuityviai suprato, kad šis silpnas mažylis niekada negalės šalia jo sustiprėti ir todėl tyliai nusišalino. Už tai aš esu jam dėkingas.

O man, tuo pačiu, sekėsi toliau.

Jaunoji mulatė atsisakė manęs gimdymo palatoje. Ir tai taip pat buvo sėkmė! Nes, jeigu ji būtų mane pasiėmusi iš gimdymo namų, nesu tikras, kad būčiau likęs gyvas…. O taip, aš, nors ir silpnas, neišnešiotas, turėjau galimybę! Galimybę gyventi! Ir ją man suteikė ji… mano nevykusi septyniolikmetė motina. Aš esu jai dėkingas už šį atsisakymą. Net nenoriu įsivaizduoti, kur ir kaip būčiau gyvenęs, kokia būtų mano vaikystė, jeigu ji nebūtų to padariusi. Šis jos atsisakymas suteikė man jėgų. Juk sudrebinęs Visatą savo pirmuoju klyksmu, aš jau supratau, kad neturiu kuo pasikliauti šiame gyvenime, aš buvau vienas…O tai, tikriausiai, sukoncentruoja gyvybinę energiją, sutikite, – nusišypsojo jis.

Toliau – daugiau!

Man pasisekė, manęs neįvaikino kūdikystėje. Kitaip aš, nusilpęs ir liguistas mažylis, būčiau patekęs į itin komfortiškas šiltnamio sąlygas ir apsuptas mane įvaikinusių žmonių rūpesčiu. Bet ar tai būtų man padėję sustiprėti ir įgauti pasitikėjimo savimi? Kažkodėl galvoju, kad ne. Būtent gyvenimas vaikų namuose išmokė mane stiprybės: iš kinų išmokau muštis, iš afroamerikiečių perėmiau gnaibymosi meną, o kaip aš moku spjaudytis! Visiška sėkmė!

Su mokykla, visiškai atskira istorija! Trūko mokytoju, todėl kelis dalykus kartais dėstydavo tas pats žmogus. Vyresnėse klasėse mes kažkaip susidraugavome su biologijos mokytoju, kuris mums atrodė lyg „vaikščiojanti enciklopedija“, – taip jis mėgo savo dalyką. Ir (tai bent sėkmė!), jis dėstė mums ir matematiką, tad galėdavome susitikti pamokose kiekvieną dieną. Mes daug bendravome. Žinoma, iš jo dalykų gaudavau geriausius pažymius. Ir kai iškilo koledžo pasirinkimo klausimas – aš nedvejodamas nuėjau ten, kur buvo dėstoma matematika ir biologija.

Paskui buvo universitetas.

Paskui – mokslinis darbas.

Šeima. Vaikai. Anūkai. Proanūkiai…

Džiaugiuosi tuo, kad gimiau po laiminga žvaigžde!

Ir esu dėkingas likimui už sėkmę.

Šypsodamasis, jis toliau sėdėjo ant suolo krašto. O mes „virškinome“ tai, ką išgirdome…

– Štai jums dvi istorijos, du požiūriai į tą patį gyvenimą, – tarė jis, atsistodamas ir išskleisdamas rankas kaip svarstykles. – Kuri jums labiau prie širdies?