„Louis Vuitton“ rankinukas, „Bugatti“ už kelis milijonus, spindintis „Rolex“ – visa tai klasikiniai elitinio statuso simboliai.
Bet šie išsidirbinėjimai vis rečiau sutinkami tarp ultraturtingųjų. Jie išleidžia beprotiškas pinigų sumas saugumui ir privatumui, atsisakydami iš tolo matomų dvarų ir pasirinkdami atokesnius rajonus, paslėptus nuo „Google Street View“.
Juolab atėjus laikams, kai dėl masinio vartojimo aukštesnioji ir vidurinioji klasė gali įsigyti tų pačių prekės ženklų, turtuoliai atsisako materialių statuso simbolių.
Tyrėja Elžbietė Kerid-Halket tai vadina „neparodomuoju vartojimu“ – praeitam laikotarpiui būdingam „parodomajam“ atsvarą.
Kitaip tariant, norint šiais laikais atrodyti turtingam, nereikia rodyti savo turto. Pavyzdžiui, JAV „auksinio procento“ atstovai jau nuo 2007 metų išleidžia mažiau pinigų materialiajam turtui.
Ši tendencija auga ne tik tarp milijonierių ir milijardierių, bet ir tarp tų, kuriuos Kerid-Halket vadina „pretenduojančiąja klase“.
„Šie naujojo elito klasės atstovai įtvirtina savo statusą siekdami žinių ir kurdami kultūrinį kapitalą, tad jų pinigai skiriami atitinkamoms išlaidoms, – rašo Kerid-Halket. – Šalindamiesi atviro materializmo turtingieji kur kas daugiau investuoja į išsilavinimą, laisvalaikį ir sveikatą – visa tai yra nematerialu, bet kainuoja gerokai daugiau nei koks nors rankinukas, kurį gali sau leisti viduriniosios klasės atstovas.“
Neparodomajame vartojime labiausiai vertinama tai, kad jo nemato vidurinioji klasė, bet mato kiti elito atstovai. Kerid-Halket sako, kad taip „išrinktieji“ signalizuoja vieni kitiems apie savo kultūrinį kapitalą ir įtvirtina savo statusą.
Žinių demonstravimas (pavyzdžiui, savo kalbos pagrindimas žurnalo „New Yorker“ straipsniais) yra kultūrinio kapitalo išraiška, kuri leidžia žmogui kilti socialinio statuso laiptais ir užmegzti ryšių.
„Taigi, neparodomasis vartojimas perauga į socialinį mobilumą“, – sako Kerid-Halket.
Žurnalistas Džejus Si Penas aprašo, kaip tėvai stengiasi perduoti savo klasės privilegijas vaikams:
„Jie perka savo vaikams ypatingą medicininę priežiūrą, veža juos į pažintines ekskursijas į Galapagus ir, svarbiausia, suteikia jiems išskirtinį išsilavinimą – nuo elitinių vaikų darželių iki repetitorių su regalijomis ir galimybe mokytis geriausiuose universitetuose. 2014 metais turtingiausias 1 procentas pasaulio gyventojų išsilavinimui išleido 860 procentų daugiau nei vidurkis.“
Prisiminkite turtingas šeimas, kurios išleidžia milijonus, kad galėtų gyventi arčiau geriausių šalies mokyklų, arba tuos, kurie gali pakloti 60 000 JAV dolerių skrydžiui asmeniniu lėktuvu, kad susipažintų su koledžu, – jie investuoja į išsilavinimą, tikėdamiesi sukurti savo vaikams sėkmingą ateitį ir aprūpinti geriausiais ryšiais.
Dauguma tėvų taip pat investuoja į savo žinias ir pasiekimus dirbdami viršvalandžius – tai dar vienas šiuolaikinis būdas pabrėžti savo statusą. Kerid-Halket rašo:
„Šiuolaikinei pretenduojančiai klasei neparodomasis vartojimas užtikrina ir išlaiko socialinį statusą, net jei ir nepadeda jo pademonstruoti.“
Yra ir dar vienas gana logiškas aukšto statuso simbolis – sveikata ir grožis.
Praėjusiais metais leidinio „Financial Times“ analitikas Saimonas Kuperis rašė:
„Kultūrinis elitas palyginti nedaug pinigų išleidžia kosmetikai, bet nepagaili jų kūno lavinimui, nes mano, kad kūnas (kaip ir maistas) turi atrodyti natūraliai.
Lieknas, sportiškas kūnas parodo šios klasės pasaulėžiūrą: netgi laisvalaikis turi būti produktyvus. Vietoj pasivaikščiojimo po prekybos centrą aukštesniosios klasės atstovai socialiniame tinkle „Facebook“ aprašo šeimos kalnų žygį.“
Girtis automobiliais ir darbo užmokesčiais dabar laikoma blogu tonu. Ko nepasakysi apie pasiekimų sporto salėje demonstravimą!
Galbūt artimiausioje ateityje tikrą milijonierių reprezentuos ne jachtos, bet diplomai ir bicepsai.