Pasirinkimą atidėliojančiam žmogui atiteks pasirinkimas, kurį už jį padarys aplinkybės


Mes turime kelti tokius tikslus, kurie atitinka mūsų asmenybę.

1958 metų balandį 22 metų Hanteris Stoktonas Tompsonas (Hunter Stockton Thompson), labiausiai žinomas kaip romano Baimė ir pasibjaurėjimas Las Vegase autorius, parašė laišką savo draugui Jumui Loganui, kai šis kreipėsi patarimo.

Jo atsakymas juo labiau įdomus, kad tuo metu dar niekas nežinojo, jog Tompsonas taps vienu įžymiausių XX amžiaus rašytojų. Jo įsivaizdavimai apie gyvenimą buvo hipotetinio pobūdžio – juos sąlygojo jo tikėjimas.

Jeigu tiesa, kad mūsų įsitikinimai tampa tikrove, Hanterio S. Tompsono pavyzdys – vienas iš geriausių gyvenimiškų šios tiesos įrodymų.

Gal jo požiūris įkvėps ir jus:

1958 metų balandžio 22 diena
Perio gatvė, 57
Niujorkas

Mielas Jumai,

Tu prašai patarimo: kaipgi tai būdinga žmonėms ir kaip tai vis dėlto rizikinga! Duoti patarimą žmogui, kuris klausia, ką jam daryti su savo gyvenimu, – tai reiškia turėti kažką panašaus egomaniją. Prisiimti atsakomybę ir nurodyti žmogui teisingą pagrindinį tikslą – parodyti drebančiu pirštu derama kryptimi – gali tik kvailys.

Aš nesu kvailys, bet gerbiu nuoširdumą, su kuriuo tu prašai mano patarimo. Bet atmink skaitydamas mano žodžius, kad visi patarimai – tai juos duodančio žmogaus kūrinys. Kas teisinga vienam žmogui, tas gali tapti nelaime kitam. Aš nematau gyvenimo tavomis akimis, o tu nematai manomis. Jeigu aš pamėginčiau tau duoti konkretų patarimą, tai atrodytų taip, tarsi vienas aklasis veda kitą akląjį.

Būti ar nebūti – štai mįslė.
Kas prakilniau: ar nusilenkti dvasioj
Strėlėms ar dūžiams atšiauraus likimo,
Ar su ginklu prieš negandų marias Į kovą stot…

V. Šekspyras

Iš tiesų tavo klausimas štai toks: ar verta tiesiog plaukti pasroviui, ar būtina siekti savo tikslo? Tai pasirinkimas, kurį sąmoningai ar nesąmoningai turi padaryti kiekvienas iš mūsų kuriuo nors savo gyvenimo momentu. Ir taip mažai žmonių tai suvokia! Pagalvok apie bet kurį kada nors priimtą sprendimą, vėliau paveikusį tavo ateitį. Aš galiu klysti, bet manau, kad tas pasirinkimas visada galiausiai daromas tarp dviejų variantų, kuriuos aš ir paminėjau: plaukti pasroviui ar siekti tikslo.

Ir kodėl neplaukus pasroviui, jeigu neturi tikslo? Tai jau kitas klausimas. Nėra jokių abejonių, kad geriau mėgautis plaukimu nei plaukti nežinomybėje. Bet kaip žmogui atrasti tą tikslą? Ne oro pilį debesyse, o realų ir apčiuopiamą dalyką. Kaip galima būti įsitikinusiam, kad tai ne karamelės kalnas, kad tas saldus ir viliojantis tikslas iš tiesų ne toks jau skanus ir prasmingas?

Tam tikra gyvenimo tragedija yra faktas, kad mes siekiame suprasti ne žmogų, o tikslą. Mes keliame sau tam tikrą uždavinį, kuriam pasiekti reikia konkrečių veiksmų: ir mes juos darome. Bet mes prisitaikome prie koncepcijos, kuri pamažu ir vis labiau netenka savo galios. Tarkime, jaunystėje tu norėjau tapti ugniagesiu. Ir aš esu absoliučiai įsitikinęs, kad tu juo daugiau nebenori būti.

Kodėl? Nes tavo požiūris pasikeitė.

Ne ugniagesys pasikeitė, o tu jau kitas žmogus. Kiekvienas žmogus – tai reakcijų į gyvenimiškas patirtis suma. Įgydamas vis naujų įspūdžių tu tampi kitas žmogus, vadinasi, tavo požiūris keičiasi. Ir tai vis tęsiasi. Kiekviena reakcija yra mokymosi proceso dalis; kiekvienas svarbesnis įspūdis nuolatos keičia tavo pažiūras.

Juk kaip būtų kvaila nuolatos koreguoti savo gyvenimą atsižvelgiant į tikslą, į kurį mes kasdieną žvelgiame vis skirtingu kampu. Ką mes tokiu atveju galime pasiekti, išskyrus neurozę?

Vadinasi, nereikia užsibrėžti pernelyg konkrečių tikslų. Norint nuodugniai išnagrinėti šią temą, prireiktų visos šūsnies popieriaus lapų. Vienas Dievas težino, kiek knygų prirašyta žmogaus gyvenimo prasmės tema, ir tik Dievas žino, kiek žmonių apie tai jau samprotavo. Nėra prasminga man pasisakyti apie tai dviem žodžiais, nes aš būsiu pirmas iš tų, kurie prisipažins neturintys tam reikiamo pasirengimo, kad apibrėžtų gyvenimo prasmę vienu ar dviem punktais.

Aš stengsiuosi vengti termino egzistencializmas, bet tu turėk omeny, kad tai savotiškas raktas. Pamėgink paskaityti Žano Polio Sartro (Jean-Paul Sartre) veikalą Būtis ir niekas arba nedidelį kūrinį pavadinimu Egzistencializmas nuo Dostojevskio iki Sartro. Tai tiesiog pasiūlymai. Bet jeigu esi patenkintas tuo, kas esi ir ką veiki, tuomet palik tas knygas ramybėje. (Neverta budinti miegančio šuns.) Bet grįžkime prie mano atsakymo. Kaip aš jau sakiau, prisirišimas prie konkretaus ir materialaus tikslo atrodo geriausiu atveju neprotingai. Todėl mes nesiekiame būti nei ugniagesiai, nei bankininkai, nei policininkai, nei gydytojai. Mes siekiame būti savimi.

Bet nesuprask manęs neteisingai. Aš nesakau, kad mes negalime būti ugniagesiai, bankininkai ar gydytojai. Aš turiu omeny, kad mes turėtume kelti mūsų asmenybę atitinkančius tikslus, o ne asmenybę versti derintis prie iš anksto nusistatyto tikslo. Kiekvienas žmogus yra priklausomas nuo savo paveldėtų bruožų ir jį supančios aplinkos, ir tai turi įtakos mėginant suderinti savo prigimtį su tam tikrais gebėjimais bei troškimais, vienas kurių yra poreikis dirbti taip, kad mūsų gyvenimas būtų prasmingas. Žmogus kažkuo turi būti; jis turi būti svarbus ir reikšmingas.

Kaip aš suprantu, čia galioja tokia formulė: žmogus turi pasirinkti savo kelią, kuris padės maksimaliai realizuoti jo gebėjimus ir sykiu patenkinti troškimus. O kartu jis tenkina savo poreikius (ugdydamas savo asmenybę, darbuojasi siekdamas užsibrėžto tikslo) ir vengia visokiausių kliūčių, kurios sutrukdytų realizuojant jo potencialą (pasirinkdamas kelią, kuris neriboja jo vystymosi). Tuo pat metu jis nesibaimina išvysti, jog jo užsibrėžtas tikslas netenka savo žavumo jam vis labiau į jį artėjant (jis nesitaiko prie to, ko siekia, o savo tikslą pritaiko sau, kad jis atitiktų jo turimus gebėjimus bei troškimus).

Trumpiau tariant, jis neaukoja savo gyvenimo siekdamas konkretaus tikslo, o veikiau pasirenka tokį gyvenimo būdą, kuris teiks jam malonumą. Tikslas yra antrinis dalykas: svarbiau pats judėjimo į tikslą procesas. Regis, juokinga būtų net sakyti, kad žmogus turi elgtis pagal šabloną, kuris pats pradžioje ir susikūrė. O jeigu leisi kitam žmogui apibrėžti tavo tikslus už save, tuomet atsisakysi vieno iš svarbiausių savo gyvenimo aspektų – laisvos valios, kuri ir daro žmogų asmenybe.

Tarkime, kad tu turi galimybę rinktis iš aštuonių kelių (visi jie, be abejo, yra iš anksto nulemti). Ir tarkime, kad nematai realaus tikslo nė viename iš tų kelių. Tuomet – ir tai visa mano kalbėjimo esmė – tu turi rasti devintąjį kelią.

Suprantama, jog tai nėra taip paprasta, kaip atrodo. Tu gyveni sąlygiškai determinuotą gyvenimą, todėl nesudėtinga suprasti, kaip jautiesi. Bet žmogui, kuris delsia padaryti asmeninį pasirinkimą, atitenka aplinkybių nulemtas pasirinkimas.

Tad jeigu dabar esi tarp nusivylusiųjų, tau nieko kita nelieka, tik priimti viską, kaip yra, arba ieškoti kažko kito. Bet venk ieškoti konkretaus tikslo. Geriau pasirink tam tikrą gyvenimo būdą.

Nuspręsk, kaip tu nori gyventi, o po to žiūrėk, ką gali padaryti, kad užsidirbtum pragyvenimui gyvendamas tokiu būdu.

Bet tu pasakysi: Aš nežinau, kur ieškoti, aš nežinau, ko ieškoti.

Ir tai yra esmė. Ar verta atsisakyti to, ką jau turi, kad ieškotumei kažko geriau? Aš nežinau. Kas gali tai nuspręsti, išskyrus tave patį? Bet net jei ir pasiryši pradėti paieškas, tau teks nueiti ilgą kelią į savo pasirinkimą.

Jeigu aš nesustosiu, parašysiu visą knygą. Tikiuosi, kad kalbu ne per daug painiai, kaip atrodo iš pirmo žvilgsnio. Turėk omeny, jog tai tik mano požiūris. Aš manau, kad jis pritaikomas apskritai, bet tu gali su juo ir nesutikti.

Kiekvienas iš mūsų turi pats kurti savo įsitikinimus – aš tau išdėsčiau savuosius.

Jeigu dalis jų tau atrodo beprasmiški, būtinai pasidalink tuo su manimi. Aš nemėginu siųsti tavęs į Valhalos paieškas, o tik nurodau, jog nebūtina priimti to pasirinkimo, kurį tau primeta gyvenimas. Niekas neprivalo daryti visą likusį gyvenimą tai, ko jis nenori. O jeigu tai, ką darai, tave įkvepia ir pakylėja, tuomet visomis jėgomis stenkis įtikinti save, kad privalai tai daryti ir toliau. Ir tu būsi ne vienas.

Kol kas tiek,
tavo draugas Hanteris.