Paskaičiavau savo metus ir supratau, kad gyventi man liko mažiau laiko, nei jau nugyvenau.
Jaučiuosi vaiku, kuris laimėjo saldainių dėžutę: pirmus suvalgo su malonumu, bet supratęs, kad liko vos keli, pradeda juos valgyti besimėgaudamas ir pasigardžiuodamas.
Neturiu laiko nesibaigiančioms konferencijoms, skirtoms nuostatoms, įstatymams, procedūroms ir vidaus taisyklėms. Žinau, kad vis tiek nieko nepasieksime.
Neturiu laiko absurdiškų poelgių žmonėms, kurie elgiasi ne pagal savo amžių.
Neturiu laiko kovai su vidutinybėmis. Nenoriu dalyvauti susirinkimuose, skirtuose parodyti ego.
Negaliu pakęsti manipuliatorių ir oportunistų. Man kelia nerimą pavydūs žmonės, kurie bando diskredituoti gabesnius, norėdami užgrobti jų pozicijas, talentus ir pasiekimus.
Man liko per mažai laiko, kad skirčiau jį antraštėms aptarinėti. Aš to nenoriu, nes mano siela skuba. Dėžutėje liko per mažai saldainių.
Noriu gyventi su žmogiškais žmonėmis. Žmonėmis, mokančiais pasijuokti iš savo klaidų. Žmonėmis, suvokiančiais savo pašaukimą ir nebijančiais savo pareigų. Tais, kurie gina žmogaus orumą ir nori būti tik tiesos ir teisingumo pusėje. Tai yra būtent tai, kas suteikia gyvenimui vertės.
Noriu apsupti save žmonėmis, kurie žino, kaip paliesti kitų širdis. Žmonėmis, kuriuos sunkūs gyvenimo smūgiai išmokė augti ir išsaugojo švelnią sielą.
Taip, aš skubu, skubu gyventi intensyviai, kaip geba tik brandūs.
Stengiuosi neišmesti nė vieno man likusio saldainio. Esu tikras, kad jie bus skanesni nei tie, kuriuos jau suvalgiau.
Mano tikslas – pasiekti harmonijos su savimi, savo artimaisiais ir sąžine pabaigą.
Manėte, kad turite du gyvenimus, ir staiga suvokiate, jog turėjote ir turite tik vieną. Mario de Andrade