„Taip“ ir „ne“ sveria vienodai


„Gal tave pavežti iki autobusų stoties?“ – paklausė Heidė, pagyvenusi šveicarė, mūsų šeimos draugė. Planavau iš jos sodo maždaug 3-4 km iki stotelės eiti pėsčiomis, o tada dar neaišku kiek laiko laukti mikroautobuso. O iš autobusų stoties į miestą važiuoja daugiau transporto, be to nedegiau noru ir vaikščioti.

Norėjau pasakyti: „Taip, pavežk mane prašau“, bet tokiu atveju Heidei tektų persirengti, atidaryti vartus, išvaryti mašiną iš sodo, gaišti savo laiką ir mane vežti. Ir dėl to jaučiuosi gana nesmagiai, tad pradedu lementi kažką panašaus į „Na, gal nereikia, turbūt geriau prasieisiu…“ Heidė jaučia prieštaravimą tarp to ką kalbu ir ko iš tikrųjų noriu ir, kiek suirzusi, klausia dar kartą: „Tai gal visgi pavežti?“

Aš ir vėl atsisakau, stengdamasi būti mandagi, parodydama, kad nenoriu jos trukdyti.

Ir tada Heidė duoda man pamoką, kuri mane gelbėja jau 10 metų.

„Žinai, Šveicarijoje mes mėgstame sakyti, kad „taip“ ir „ne“ sveria vienodai. Jeigu aš siūlau tave pavežti, man nesvarbu ar tu pasakysi „taip“ ar „ne“. Esu pasiruošusi bet kokiam tavo atsakymui, man nesunku nuvažiuoti iki stoties, bet man lygiai taip pat paprasta pasilikti namuose. Bet tu įsivaizduoji, kad vienas iš variantų man yra patogesnis nei kitas ir pasirenki būtent jį, nors tau jis nėra patogus. Tai būdinga Rytų europiečiams. Bet noriu, kad suprastum, jog jei nenorėčiau tavęs vežti, to ir nesiūlyčiau. Jeigu tau leidžiama pasirinkti, tai vienas tavo atsakymas bus lygiavertis kitam. Tai ar pavežti?“

Advertisements

Ir aš pasakiau „Taip!“, paprastai ir aiškiai. Nes man buvo gerokai patogiau ir greičiau nuvykti iki autobusų stoties automobiliu. Ir buvau dėkinga Heidei už tai, kad ji mane pavėžėjo, o dar labiau už tai, kad išmokė mane tokios paprastos taisyklės.

„Taip“ ir „ne“ sveria vienodai – primenu sau tai kas kartą, kai bijau, kad mano atsakymas nepatiks pašnekovui.
„Taip“ ir „ne“ sveria vienodai – yra apie tai, kad mes visi lygūs ir laisvi.
„Taip“ ir „ne“ sveria vienodai – ne paviršutiniška etiketo taisyklė, o ekologiškų ir nuoširdžių santykių pagrindas.
„Taip“ ir „ne“ sveria vienodai – ir nereikia tikėtis, kad kitas atspės, ko iš tikrųjų norite.

Kai leidi sau būti atviram, suteiki tokią laisvę ir kitiems.

Esu pasiruošus išgirsti tiek teigiamą, tiek neigiamą atsakymą į bet kokį mano klausimą ar pasiūlymą. O jeigu vienas iš atsakymų man patinka labiau, aš apie tai informuosiu pašnekovą ir suformuosiu klausimą kitaip.

Pavyzdžiui, vietoj neutraliai mandagaus „Užeisi į svečius?“, priklausomai nuo to, ko aš noriu, galiu pasakyti: „Užeik, mielai išgersiu su tavimi arbatos ir paplepėsiu!“ (numanydama, kad mūsų norai gali nesutapti) arba „Norėčiau pakviesti tave į svečius, bet šiandien esu pavargus ir noriu pabūti viena“.

Pamenu, kaip mano santykiai su drauge pasiekė naujo lygio. Ji paklausė:
– Tu juk sudalyvausi mūsų festivalio organizavime?
– Atvirai kalbant, nematau savęs ten. Nieko nenoriu organizuoti, – atsakiau, viduje ruošdamasi bandymams mane įkalbinėti.
– O, žinai, tai taip malonu, – paklausi, gauni atsakymą, eini toliau.

Advertisements

Žinau. Tai aiškumo galia.

Daug sunkiau kai žmogus nėra pratęs, kad „taip“ ir „ne“ sveria vienodai. Tada vietoj paprasto ir aiškaus atsakymo į kiekvieną „Važiuosi su mumis?“ ar „Galėsi padėti?“ prasideda pasakojimai apie tai, kokia šiandien bus sunki diena ir kiek visko reikia nuveikti, žmogus stengiasi visiems įtikti, viską ir visur suspėti ir nieko nenuvilti. Dažniausiai man būna labai liūdna to klausytis.

Viskas prasideda vaikystėje. Mokomės atspėti, kokio atsakymo iš mūsų tikisi kiti, užuot įsiklausę į save. Mes anksti sužinome, kad į močiutės klausimus „Ar tau patinka darželyje?“ ir „Ar nori sriubytės?“ yra tik vienas pageidautinas atsakymas. Sužinome, kad nuobodžios dovanos arba pasiūlymo aplankyti neįdomų muziejų atsisakymas nuliūdins mūsų tolimas gimines. Sužinome, kad reikia būti mandagiais, kad iš esmės ir klausimus mums užduoda labiau iš mandagumo ir įpročio, o tikrieji mūsų atsakymai niekam nerūpi.

Gerai, kad užaugome ir galime nebežaisti šito šūdino žaidimo. Ir nemokyti šio melo savo vaikų.

Kiekvienas iš mūsų turime teisę tiesiog prašyti ir su dėkingumu priimti dovanas, pasiūlymus, pagalbą ir kitų meilę. Lygiai taip pat, kaip ir teisę be jokio kaltės jausmo atsisakyti, nesutikti, užsidaryti ir ginti savo ribas.

„Taip“ ir „ne“ sveria vienodai, tiesa? (ir užduodama šį klausimą tokiu būdu, turiu omenyje, kad bet koks jūsų atsakymas man yra vienodai įdomus!)