– Sveiki-sveiki, ateikite į virtuvę. Aš tuoj. Tik baigsiu džiovinti nagus…
– Nagus? Kokius nagus? – nustebo psichologė.
Ji dirba hospise. Vaikų hospise. Ji dirba su suaugusiaisiais, kurių vaikai miršta. Tai ne darbas, o bausmė. Nuolatinis kontaktas su mirties sukeliama neviltimi.
Jos klientai nelakuoja nagų. Nedėvi ryškių drabužių. Nesijuokia. Nesišypso. Nešvenčia švenčių. Nevaikšto į kiną.
Jie nešioja juodas skaras. Žiūri į vieną tašką. Atsako negalvodami. Ilgai neatidaro durų.
Jie gyvena laukdami juodos dienos ir kiekvieną laukimo dieną paverčia juoda.
Psichologo reikia tam, kad jis išvytų mintis apie mirtį iš tokių tėvų galvų. Apie savo mirtį. Nes kam gyventi, kai vaikas išeis?
Psichologas turi paaiškinti kam. Padėti surasti naują „kam“. Ir šį naują „kam“ įdėti į mamų ir tėčių, jau ilgai balansuojančių ant nevilties ribos, galvas.
– Kokius nagus? – perklausė psichologė. – Jūs Aniutos mama? Jūs Snežana?
– Aš mama, mama. Štai šiuos nagus, – nusijuokė Snežana. Ir parodė savo gražų manikiūrą su blizgančiais, kaip saldainiukai, nagais.
Jai 30 metų. Prieš 2 metus jos ketverių metų dukrai buvo diagnozuotas onkologinis susirgimas. Ketvirtos stadijos.
Diagnozė, kuri apibrėžė jos dukros gyvenimo trukmę. Du metai. Du kartai po 365 dienas. „Plius-minus 720 dienų“, – paskaičiavo Snežana ir įkrito į nevilties šulinį.
Šulinys neturėjo dugno. Žiūrėdama į dukrą, Snežana vis krito žemyn, patirdama nežmoniškas perkrovas. Ji net sapnuodavo šį kritimą. Sapnuose ji desperatiškai laikėsi kraujuojančiais pirštais įsikibusi į šulinio sieneles, stengėsi sulėtėti, sustoti. Prabusdavo iš skausmo. Skaudėjo pirštus ir nagus. Nagai geltonavo, tikriausiai grybelis. Snežana slėpdavo geltonumą po gražiu manikiūru.
Žinoma, jie kovojo.
Snežana labai stengėsi. Griebėsi bet kokio šiaudo. Tradicinė medicina. Netradicinė medicina. Vieną dieną po rytinės chemoterapijos, ji galėdavo vežti dukrą pas kaimo gydytoją. O kas, jei? Spindulinė terapija ir gydomųjų žolelių nuovirai. Aiškiaregiai. Raganos. Geriausi diagnostikos specialistai ir onkologai.
„O kas, jei“ baigėsi, kai metastazės pasiekė dukros kaulų čiulpus. Snežana suprato – dabar jau viskas. Paskutinė kelio atkarpa. Nesvarbu, kiek liko dienų, jos jau be „o kas, jei“.
Snežana suvokė: daugiau ji nieko negali pakeisti. Nebeliko pasirinkimo gyventi ar mirti. Ir jai, Snežanai, teks su tuo susitaikyti. Ji sustingo.
Palaukite, bet juk visada yra pasirinkimas! Net mirties bausme nuteistas žmogus, vedamas į sušaudymo vietą, turi pasirinkimą. Pasirinkimą su kokiu nusiteikimu ten eiti. Įniršiu, apmaudu, atleidimu, viltimi…
Snežana suprato, kad šiame pasirinkime – jos išsigelbėjimas. Ir atitirpo.
Ji renkasi gyventi „tarsi nieko nebūtų nutikę“. Ji nekultivuos ligos ir neleis jai pasiglemžti dukrai likusį laiką. Ir savo irgi. Jie nepadės dar vienos Dievo suteiktos gyvenimo dienos ant artėjančios mirties aukuro.
Reikia GYVENTI. O ne LAUKTI.
Taip, ligoninės palata ir kasdienės nuodų injekcijos į permatomas vaiko venas galbūt gali keliomis dienomis pratęsti jos gyvenimą. Bet ar penkiametei mergaitei tai gyvenimas? Ne. Tai kankinimas.
Ligoninėje Aniuta visą laiką verkė ir prašėsi namo. Namuose lėlės. Filmukai. Juokingi žurnalai. Vaisiai. Namuose – vaikystė. O ligoninėje – kova. Tačiau kovos baigtis jau nulemta, tai kam tada kankintis?
Snežana parsivežė dukrą namo. Ir pradėjo gyventi savo gyvenimą.
– Jai pasimaišė protas, – murmėjo kitos motinos, kurių vaikai liko ligoninės palatose. – Ji pasidavė.
O Snežana tą akimirką darė sąmoningą pasirinkimą. Ji nustojo kristi į šulinį. Sustojo. Pakėlė galvą. Ir pamatė dangų. Ir saulės spindulius, pasiekusius ją šulinyje.
Kai jie išėjo iš ligoninės, Snežana stipriai spaudė Aniutos delną.
– Eime namo, mažyte…
– Mes čia nebegrįšime? – viltingai klausė mergaitė.
– Ne, nebegrįšime, – tvirtai atsakė Snežana.
Aniuta tapo hospiso paciente. Tiksliau, gyveno namuose, bet buvo ten registruota.
Hospisas ne apie mirtį. Jis apie gyvenimą. Apie tai, kad mirtis yra gyvenimo dalis. Kad mirti nebaisu. Baisu yra mirti, kol esi gyvas.
Snežana labai vertino šios įstaigos darbuotojus. Jie visada buvo šalia. Užtekdavo paskambinti telefonu. Jie visada buvo pasirengę padėti. Ir jie neužduodavo kvailų klausimų. Tai svarbu.
O kiti užduodavo.
– Kaip tu? – klausdavo aplinkiniai.
Klausime slypėjo siaubas dėl svetimos nelaimės dydžio ir džiaugsmas supratus, kad ši nelaimė nutiko ne jam.
– Aš puikiai, – sąžiningai prisipažindavo Snežana. – Šiandien važiuosim suptis ant karuselių. Aniuta nori. Ledų pavalgysim, parke pasivaikščiosim.
Žmonės nusuka akis. Šis tekstas priklauso sveiko vaiko mamai. Jo neturėtų sakyti mirtinai sergančios mergaitės mama.
Žmonės, kurie nė dienos negyveno šulinyje, mėgsta dalinti patarimus apie tai, kaip teisingai kentėti. Jie turi visą Nevilties chrestomatiją, sudrėkusią nuo ašarų.
O Snežana tokios chrestomatijos neturi. Jai priklauso baltų lapų albumas. Kiekvienas lapas – nauja diena. Šiandien į ją sudėsime kuo daugiau potyrių. Su ledais ir karuselėmis! Nuspalvinsime ryškiomis spalvomis ir vaiko juoku. O tada ateis naktis. Aniuta užmigs, o Snežana klausysis jos kvėpavimo. Miegančios dukters kvėpavimas – geriausia meilės simfonija pasaulyje. Ačiū tau, Viešpatie, už dar vieną šviesią dieną. Rytoj mūsų laukia švarus lapas. Kokiomis spalvomis turėtumėme jį nuspalvinti?
Kažkuriuo metu Snežaną paliko vyras. Bet blogiausia šioje istorijoje yra tas, kad Aniutą paliko tėvas.
Išeidamas vyras pasakė Snežanai kažką įžeidžiančio. Kad stora. Ir sena. Ir dar kažką. Sumušė ją žodžiais. Ji viską suprato. Jis tiesiog pasiduoda. Jis išeina iš baimės. Jis nenori kiekvieną dieną matyti, kaip nyksta jo dukra. Tai gadina jo gyvenimo kokybę. Jam tenka kaltai šypsotis. Nes esant tokiai situacijai, visuomenė šypsena smerkia.
Prieš akis dar vieneri metai. Vyras nenorėjo skirti savo gyvenimo metus nesibaigiančiai kančiai. Juk šiuos metus galima nugyventi linksmai, važiuoti prie jūros, juoktis, bučiuotis. O alternatyva – ašaros, injekcijos, gydytojai, diagnozės. Vyras pasirinko pirmąjį variantą. Jis išėjo ir dabar iš tolo dalina Snežanai savo vertingus patarimus.
– Toks aktyvus gyvenimo būdas kenkia vaikui, – autoritetingai sako jos buvęs vyras, žvelgdamas į nuotraukas socialiniuose tinkluose. Jose – laiminga mama su besijuokiančia dukra. Sekėjai nė nenutuokia, kad mergaitė serga. – Trumpini jos gyvenimą.
Snežana tyli. O ką sakyti? Teoriškai, jis yra teisus. Jeigu Aniuta dabar gulėtų ligoninėje, subadyta adatų, per kurias jai leistų nuodingus chemikalus, ji greičiausiai gyventų ilgiau. Bet… Argi tai gyvenimas penkerių metų vaikui?
Snežana jau senokai apie tai negalvoja. Tiesiog gyvena.
Neseniai ji nusivežė dukrą į atrakcionų parką. Čia tai bent nuotykis! Aniuta buvo laiminga. Pageltę skruostai įgavo raudonio. Ji visą dieną vilkėjo Elzės suknelę, ji buvo tikrų tikriausia princesė. Snežana džiaugėsi kartu su dukra, užsikrėtė jos laime.
Viena istorija – gyventi, kai tau viskas gerai. O gyventi, kai tau viskas blogai – visai kas kita.
Kai tau viskas gerai, galima galvoti apie koldūnus ir naujus tapetus svetainei. O kai viskas blogai – mintis, tarsi užkardas, užstoja suvokimas, kad metastazės jau pasiekė vaiko kaulų čiulpus.
Snežana išgyveno neigimo etapą. Ir pykčio. Ji jau ten, kitame krante. Ji – susitaikymo stadijoje.
Todėl ji gyvena taip, tarsi viskas bus gerai. Ji nulaužė užtvarą ir susitvarkė galvą. Ji galvoja apie koldūnus ir tapetus svetainei. Galima nusipirkti smėlio spalvos, su kavos atspalviu. Bus gražu.
– Snežana, ar galvojate apie tai, kaip gyvensite po to? – atsargiai klausia psichologė. Ji pasiruošusi mintims apie savižudybę. Ir žino, ką į tai atsakyti.
– Po to? Na, plano neturiu, bet žinau, ką padarysiu iš karto po…
– Ką?
– Išvažiuosiu prie jūros. Daug plaukiosiu. Ir deginsiuosi. Ir nuplauksiu už plūdurų.
– Prie jūros? Įdomu, – psichologė smalsiai žvelgia į Snežaną. Galvoja apie šios nukankintos, bet nepalūžusios moters stiprybę.
Snežana šį žvilgsnį supranta savaip. Ji jį traktuoja kaip pasmerkimą. Ji yra prie to pripratusi.
– Galvojate, kad tai gėdinga? Visiems taip atrodo. Mamai. Buvusiam vyrui. Kaimynams. Draugams.
– Aš taip nemanau, Snežana, tikrai. Priešingai.
– Visus tuos smerkiančius žvilgsnius nusiplausiu jūroje. Visus nuosprendžius. Man čia pasakė, kad aš, kaip čia… „pernelyg dramatiška“.
Snežana nusijuokė. Užsimanė rūkyti.
– Snežana, ar ko nors bijote? – klausia psichologė.
– Aš? – Snežana susimąstė. – Turbūt nebe. Bijau Aniutos skausmo. Bet juk yra morfijus. Daugiau kaip ir nieko…
– Aniutos sveikata blogėja.
– Taip, matau, nesu akla. Bet taip jau yra buvę. Manau, kad įveiksime.
– O jeigu ne?
– O jeigu ne, tuomet aš nenoriu skrodimo. Nenoriu, kad ją liestų. Ir Elzės suknelė jau paruošta. Ji buvo laiminga su ja čia. Bus laiminga ir ten.
Psichologė ruošiasi išeiti. Jos čia nereikia. Nieko naujo šiai mamai ji nebepasakys. Greičiau atvirkščiai. Ši moteris yra pati išmintis ir susitaikymas. O gal tai gynybinė reakcija, blokuojanti jausmus. O gal gyvenimo geismas. Koks skirtumas? Jūra… Ji nori prie jūros.
Ji nekvepia neviltimi. Kvepia nagų laku. Ir truputį šokoladu. Jos su dukra valgė šokoladą.
Iš kambario tiesiai į Snežanos rankas išlekia Aniuta.
– Mama, eime piešti naujais flomasteriais!!! – sušunka mergaitė.
– Ateinu, Aniuta. Matai, turime svečių! Pasisveikink, kitaip nemandagu…
– Sveiki, – pasisveikina mergaitė ir nubėga į kambarį. Jei ne jos gelsva veido oda ir patinę limfmazgiai, tai būtų paprastas vaikyste besidžiaugiantis vaikas.
Snežana išeina palydėti psichologę. Bet iš tikrųjų – parūkyti. Labai norisi.
– Esate nuostabi, Snežana, – atsisveikindama pasako psichologė. – Esate didelė retenybė. Jums nereikia psichologo. Esate pati sau psichologė. Net patarimo neduosiu. Palinkėsiu stiprybės ir tvirtybės.
– Aha, ačiū, labai malonu, – nusišypso Snežana. – Stiprybės ir Jums. Jūsų darbas nepavydėtinas.
Lifto durys užsidaro.
Snežana surūko cigaretę ir dar minutę grožisi pavasariniu dangumi pro purviną langą. Dangus žydras, ryškus, užlietas saulės spindulių.
Toks pat bus ir prie jūros. Vėliau. Snežana maudysis saulės spinduliuose. Gretai įdegs. Vakarais grietine teps raudonus pečius.
O kai ateis laikas, ji grįš čia.
Grįš atsinaujinusi.
Ir eis dirbti į hospisą. Psichologe. Taip pat eis pas tuos, kas nebemoka šypsotis ir juos mokys. Mokys gyventi, nepaisant diagnozės. Mokys laužyti užtvarus. Mokys galvoti apie jūrą. Mokys matyti saulę šuliny.
Ji rodys žmonėms savo nuotraukas. Nuotraukose – dviejų žmonių laimė. Ir nėra ligos. Štai jos su Aniuta parke, štai Aniuta jodinėja. Čia Aniuta ant karuselės. Čia – ant kalniuko. O štai čia jos valgo vaisius, o čia – šokoladą…
Matote, galima gyventi. Galima. Ir reikia. Tiesiog nusipirkite koldūnų. Tiesiog išklijuokite tapetus…
Р. S. O dabar visi, kurie perskaitėte šį tekstą, pagalvokite – ar tikrai vis dar turite problemų?
Autorė: Olga Saveljevab