Viena Kinijoje gyvenanti pagyvenusi moteris turėjo du ąsočius, su kuriais kiekvieną dieną eidavo atsinešti vandens. Ji pripildydavo juos iki viršaus ir pakabindavo ant naščių, bet į namus parsinešdavo tik pusantro ąsočio vandens. Vienas ąsotis buvo skilęs ir dalis vandens ištekėdavo pakeliui.
Sveikas ąsotis buvo labai savimi patenkintas, o skilęs ąsotis nuolat gėdijosi dėl savo trūkumo. Jam buvo be galo gaila pagyvenusios moters, kuriai tekdavo dažniau eiti vandens. Tad vieną dieną jis jai pasakė:
– Atleisk, kad pakeliui namo iš manęs išteka pusė vandens. Aš nieko negaliu padaryti.
Išmintinga moteris tik nusišypsojo:
– O ar pastebėjai, kad iš tavo kelio pusės aš pasodinau nuostabias gėles, o iš kitos – ne? Tau padedant aš kiekvieną dieną jas laistau. O jos kiekvieną dieną džiugina mano akis ir sielą bei puošia mano namus. Jeigu ne tu, visas tas grožis tiesiog neegzistuotų. Visa tai tik dėl tavęs!