Kartais atrodo, kad balta – tai akinančiai balta ir jos niekada su niekuo nesumaišysi. O juoda… Tai net ne mėlyna ir ne raudona, tai gi suprantama iš karto – štai juoda. Manome, kad taip pat yra su gėriu ir blogiu… Bet tarp jų yra plona, labai plona riba.
Štai, pavyzdžiui, sąžiningumas… Pagirtina savybė. Gėris. Būti sąžiningam yra drąsu. Ir tokia plona riba… Pažvelk už jos, o ten – nejautrumas ir savanaudiškumas. „Tu nemoteriška“ arba „tu niekam tikęs“ – tai ne sąžiningumas, tai manipuliacijos, kuriomis siekiama nužudyti partnerio savigarbą.
Arba meilė… „Aš myliu“ – šviesus, nuostabus jausmas. Didelio pasaulio pajautimas ir nesavanaudiškas dovanojimas. Ir plona riba… „Juk aš tave myliu“, todėl galiu sakyti dalykus, kurie skaudina. Galiu daryti viską, ką ši frazė pateisina. Galiu nuspręsti, kad tu privalai, nes aš tave myliu.
Rūpestis… Kai jo nėra, tai labai gerai jaučiasi. Jis malonus vien dėl fakto, kad kitas suaugęs žmogus kažką dėl tavęs daro… Plona riba… O už jos – globa ir kontrolė. Dusinimas.
Priėmimas… Nuostabi pasaulėjauta. Plati, laisva nuo išankstinių nuostatų kito žmogaus atžvilgiu. Plona, nematoma riba… Ir abejingumas. Būk bet kokiu, nes man tai nerūpi.
Nešališkas pasaulio vertinimas… Tobulumas. Dvasinio augimo viršūnė. Bet vos tik nusprendei, kad jau esi ten, peržengei plonytę liniją, už kurios – kito vertinimas: „Na kodėl tu negali priimti pasaulio be savo įsitikinimų šablonų?“
Tarp gėrio ir blogio, šviesos ir tamsos nėra prarajos. Nėra net skiriamosios linijos. Tik plona skaidri riba. Permatoma. Pereinama. Bac! – ir tu jau kitoje pusėje, o protas dar nespėjo to suvokti.
„Velnias prasideda nuo pieno putos ant angelo, kovojančio už teisingumą lūpų“. (Torntonas Vailderis)