Užėjau į prekybos centrą. Akies krašteliu matau mamą su maždaug 6 metų sūnumi. Kaip sakoma, neturtingi, bet tvarkingi. Labai mielas berniukas. Matosi, kad kažko labai nori, bet neprašo.
Kol mama rausėsi nukainotų smulkmenų krepšyje, jis atsargiai pasiėmė dėžutę su flomasteriais, paglostė, pauostė ir padėjo atgal į vietą. Tada jis palietė lipdukus ir atsiduso… sunkiai, kaip senas žmogus.
Moteris pasilenkė ir tyliai pasakė: „sūneli, nėra pinigų“. O jis tik linktelėjo.
Ir dar vienas dalykas… jis dėvėjo tokią apdriskusią kepurę su bumbulu… labai vaikišką. Suspaudė širdį.
Kažkodėl prisiminiau, kad mano Ania taip pat niekada nieko neprašė.
Porą sekundžių pamąsčiau… puoliau į salę, įsidėjau tuos flomasterius į krepšį, įdėjau lipdukus, dėžutę plastilino ir kitas berniukiškas smulkmenas. Greitai sumokėjau, čekį įmečiau į krepšį.
Susimąsčiau – o kaip atiduoti, kad neįžeisčiau? Subtilus reikalas…
Sulaukiau, kol mama priėjo prie kasos, priėjau prie berniuko ir linksmai pasakiau: „Labas, berniuk. Šiandien yra kepuryčių su bumbulais diena. Tu nežinojai?! Kaip gi taip? Rengiame gražiausio bumbulo konkursą. Tu laimėjai, štai tavo prizas!“
Jis taip į mane pažiūrėjo… Žinote, vos kartą gyvenime žiūrėjau tokiu žvilgsniu. Bulgarijoje. Nesibaigiančių teismų metai išsekino. Advokatas buvo nepasotinamas ir nenaudingas. Atleido iš darbo.
Ir štai aš einu per lietų, vos 10 levų kišenėje – mažas espreso puodelis. Einu ir suprantu, kad pralaimėsiu paskutinį teismą ir iš manęs atims vaiką. Užsienietei susirasti darbą… Aklavietė. Visa sušlapau ir užbėgau į kavinę. Pagalvojau – atsigersiu kavos, sušilsiu, o tada jau…
Žiūriu – pilna žmonių, o ant stalo išdėliotos kažkokios kortos. Pasirodo, žaidžia „Bingo“. Net nežinojau, kas tai yra. Prisėdau prie vieno staliuko kaip našlaitė… Man iš karto neša korteles. Viena kainuoja lygiai 10 levų. Buvo nesmagu atsisakyti. Visi turi 10-20 kortelių, o aš vieną. Supratot, taip? Taip… aš laimėjau. Ir ne šiaip, o visą aukso puodą.
Man atnešė visą pintinę pinigų. Buvau ištikta šoko, bet užteko proto daugiau nebežaisti. Ta suma ir uždėjo tašką šiame procese. Kai supratau, kad turiu bingo… žodžiu, būtent taip tas vaikas į mane pažiūrėjo.
Kol jis nesusigaudė, išbėgau į lauką ir pakeliui galvojau apie tai, kad man nepažįstamas vaikas, tikintis stebuklais, gavo savo mažytę vaikišką laimę… man realiai palengvėjo.
Tiesą sako: viskas, ką mes darome, darome dėl savęs, nesvarbu, ar gera ar bloga.