Kiekvienas iš mūsų susiduriame su šiurkštumu, tačiau tik nedaugelis moka teisingai reaguoti į pyktį, keiksmus ir neapykantą. Norėdami apsaugoti savo psichologinę sveikatą, turėtume išmokti oriai spręsti tokias situacijas, net tada, kai užvaldo emocijos.
Reikėtų atsiminti, kad dažniausiai mus įžeidinėja ir keikia nelaimingi žmonės. Todėl nėra prasmės atsakinėti tuo pačiu ar įsižeidinėti. Geriau pasielgti taip, kaip išmintingasis samarietis šioje pasakėčioje…
Gyvenimiška pasakėčia apie pyktį
Išmintingas samarietis mokino jaunus mokinius kovos menų. Jis dalinosi savo įgūdžiais ir patirtimi. Kartą, užsiėmimo metu, pas juos atvyko liūdnai pagarsėjęs jaunas karys. Jis spėjo pasižymėti savo akiplėšiškumu ir žiaurumu.
Jaunas karys mėgo provokuoti aplinkinius. Jis pasirinkdavo auką ir apipildavo ją rinktiniais keiksmais. Įsiutęs varžovas stengdavosi atkeršyti skriaudikui. Tačiau siutas, kuris jį apimdavo, užtemdydavo sąmonę. Įsiutimo apakintas varžovas kartodavo klaidą po klaidos ir, rezultate, jaunas karys jį nugalėdavo.
Štai ir šį kartą karys pradėjo įžeidinėti samarietį. Tačiau tas nekreipė į tai jokio dėmesio ir toliau mokė savo mokinius. Peštukas vėl ir vėl bandė įžeisti mokytoją, bet tas likdavo ramus. Galu gale jaunas karys taip ir neišvedė samariečio iš kantrybės ir išėjo susierzinęs.
Kai agresorius išėjo, mokiniai paklausė samariečio, kodėl tas kentėjo nelaukto svečio išpuolius? Juk buvo galima iškviesti skriaudėją į kovą ir pamokyti jį.
Į ką išmintingasis samarietis atsakė: „Neapykantą, pavydą ir keiksmus reikia vertinti, kaip dovaną, kurios negalima priimti. Jeigu tu nepriimi dovanos, kam ji tada priklauso?“
„Ji priklauso dabartiniam šeimininkui“ – atsakė mokiniai.
„Lygiai taip pat pavydas ir neapykanta, kol tu jų nepriėmei, lieka su tuo, kas juos atnešė“ – apibendrino išmintingasis samarietis.