Neskubėkite pasitikėti ir dosniai dalinti savo turtą žmonėms, kurie privers jus kentėti – geriausiu atveju dėl jų abejingumo jūsų bėdoms, blogiausiu – dėl bėdų, kurias jie patys jums sukels.
DŽEKAS LONDONAS
Rašytojas Džekas Londonas nusižudė. Kitais duomenimis, jie mirė nuo narkotikų perdozavimo, tačiau tiesą sakant, tai beveik tas pats – gyvenimo pabaigoje (o jam buvo tik 39 metai) jis kentėjo nuo žiaurios depresijos, daug gėrė ir prarado susidomėjimą viskuo, kas jį supo… O juk jis buvo vadinamuoju mačo, tikru vyru: ir „aukso karštinėje“ sudalyvavo, ir karo korespondentu dirbo; drąsus žmogus, geriausiai apmokamas to meto rašytojas. Kiekvieną dieną jis rašė tūkstantį žodžių, jo romanai ir apsakymai buvo parduodami milžiniškais tiražais, visame pasaulyje jis turėjo milijonus gerbėjų. Kad ir kaip banaliai tai skambėtų, prie mirties jį privedė vadinamieji draugai.
Pamenate, kaip mokykloje, kai buvome vaikais, mokytojai dažnai apie ką nors sakydavo: „tai ne draugai, o draugeliai“. Būtent tokiems draugeliams romantiškasis rašytojas pastatė tikrus rūmus iš ypatingo raudono akmens (beje, atsparaus ugniai). Pavadino juos „Vilko namais“ ir ėmė kviesti jame apsigyventi rašytojus, poetus ir kažkokius įtartinus „klajojančius filosofus“; juos maitino, girdė, aprūpino kišenpinigiais… Vieną dieną namas užsidegė.
Jį padegė iš vidaus, iš karto keliose vietose – kitaip grandiozinis statinys negalėtų visiškai sudegti, palikdamas rašytoją su daugiatūkstantinėmis skolomis… Taigi, būtent draugeliai ir padegė namą.
Bandydamas rasti išeitį, Džekas Londonas pradėjo rašyti dar daugiau. Jis nuolat kovojo su depresijos priepuoliais ir nenoru gyventi – sukrėtimas buvo per stiprus. Kartą jis išgirdo, kaip vienas jo draugas sakė kitiems: „Džekas per lengvai gauna pinigus. Reikėtų jam padėti juos išleisti!“. Vargšą Džeką Londoną užvaldė neapykantą žmonėms. Jis jau nieko neberašė, tik vis daugiau gėrė, o galiausiai jo japonų kilmės tarnas rado jį mirštantį, šalia jo buvo popieriaus lapas, ant kurio nelaimingas naivus rašytojas bandė apskaičiuoti mirtiną opijaus dozę. Draugai veikiausiai atėjo į laidotuves, iki soties paliežuvavo, pasiginčijo, pasivaišino ir kaip kirminai-parazitai išsilakstė naujos aukos paieškose.
JESENINAS IR VYSOCKIS
Jesenino ir Vysockio draugeliai yra vadovėlinis pavyzdys. Jie gėrė ir valgė žinomų žmonių sąskaitą, juos nugirdydavo ir įtraukdavo į skandalus ir muštynes, o vėliau rašydavo liūdnus ir „tikrus“ memuarus apie poetus, kuriuos patys ir sužlugdė. Tačiau tarp eilučių kartais išsprūsta tiesa: vienas Jesenino draugas, su kuriuo jie buvo nusipirkę kambarį, poeto viešnagės užsienyje metu, apgyvendino tame kambaryje savo žmoną ir mažą vaiką, tad grįžusiam Jeseninui nebebuvo kur gyventi. Kaip ir dera tikram vyrui, jis išsikraustė ir blaškėsi per pažįstamus, nakvojo kur pasitaikydavo. Suprantama, kad jo priklausomybė nuo alkoholio sparčiai vystėsi, nes visur laukdavo vis kiti draugai…
Vysockio draugas dalinosi prisiminimais, kaip kartą atsidūrė svečiuose pas garsųjį bardų atlikėją. „Išgerkime, Volodia“ – pasiūlė draugas jau turinčiam priklausomybę nuo narkotikų ir alkoholio poetui. „Kad namuose neturiu nė lašo“, – bandė teisintis vargšas Vysockis, bet draugas toliau rašo taip: „Be abejo, turėjau su savimi butelį konjako, kuriuo pavaišinau poetą“… Šaunuolis, ką čia bepridursi! Išgėręs su įžymybę, jis grįžo namo, o sergantis Vysockis leidosi į „dozės“ paieškas – alkoholis jau apsvaigino jo mirštantį organizmą. Būdami girti, Jeseninas ir Vysockis išdalindavo savo draugams brangius daiktus, rytais gailėdavosi, tačiau jų susigrąžinti net nebandė.
Vos atvykusi į Sovietų Rusiją, šokėja Izadora Dunkan taip pat iš karto susirado daugybę draugų. Jiems labai patiko lankytis Prečistenkos dvare, ypatingai – davinių dalinimo dienomis. Geroji Izadora sudėdavo ant stalo visą savo davinį, visi pavalgydavo, pagirdavo ją ir grįždavo namo, o šokėja visą mėnesį gyvendavo valgydama vien pašalusias bulves… Už akių draugai ją pravardžiuodavo „Dunka“, kurdavo apie ją ir Jeseniną linksmas daineles ir nekantriai laukdavo specialaus davinio dalijimo dienos, kad visa linksma kompanija ir vėl galėtų ateiti pas ją į svečius…
EDITH PIAF
Turbūt kone kiekvieną žinomą žmogų supdavo saujelė draugų-veltėdžių. Edith Piaf maitindavo ir girdydavo visą dykaduonių gaują. Ji nebuvo kvaila, gerai žinojo, kad visi tie vadinamieji draugai – tik parazitai, kuriems ji nelabai rūpi. Kartą jie triukšmingu būriu atėjo į restoraną pavakarieniauti žvaigždės sąskaita. Piaf atidžiai nužvelgė draugų veidus ir užsakė tik vieną bulvę. Ir tiek, nieko daugiau. Draugai pretenzingai pasijuokė iš jos keistenybių, juk tikėjosi visai kitokių vaišių. Kitą kartą Piaf surinko visus savo auksinius ir deimantinius papuošalus, parodė juos draugams ir… visų akivaizdoje, nuleido juos į klozetą. Beprotiškas pokštas, tačiau suprantamas, kai nuo kepenų cirozės mirštantis žmogus, visą jaunystę praleidęs skurde, pažvelgia į draugų veidus ir pamato jų sielas… Tačiau ir patys kūrėjai kartais elgdavosi kaip vadinamieji draugai. Poetas Velimiras Chlebnikovas su savo draugu, taip pat poetu, baisiais pilietinio karo metais atsidūrė plikoje stepėje. Tas poetas sunkiai susirgo –dizenterija arba cholera, išseko ir nebegalėjo paeiti. Tuomet Chlebnikovas susirinko atsargas ir toliau iškeliavo vienas. „Nepalik manęs numirti, Velimirai“, – maldavo savo draugo mirštantis bendražygis. O šis apsidairė ir gana poetiškai jam atsakė: „Stepė tave palaidos!“…
Ekleziastas Biblijoje niūriai pasakojo, kad visą gyvenimą tarp tūkstančio žmonių ieškojo draugo ir moters. Draugą lyg ir susirado, tačiau pesimistinis ir niūrus jo filosofinių samprotavimų tonas verčia tuo abejoti. Pasak psichologų, iki keturiasdešimties metų žmogus gali turėti tik vieną draugą, ir tai ne visada. Ir taip yra ne todėl, kad sumažėja bendravimo poreikis, emocionalumas ir t.t., tiesiog virtinė nusivylimų ir neigiama gyvenimo patirtis verčia mus tapti atsargesniais ir uždaresniais…
„Man lengviau ištverti priešo dūrį peiliu, nei draugo dūrį smeigtuku“, – rašė Hugo, kuriam, matyt, teko patirti nemažai dūrių smeigtukų. Mes iš tiesų lengviau reaguojame į svetimų žmonių priešiškumą, nei į artimų žmonių, kuriais pasitikime, niekšybę.
IŠDAVYSTĖ
Profesorius Litvakas pasakoja auditorijoje uždavęs paprastą klausimą: „Ar kada nors buvote išduoti? Jeigu taip, pakelkite rankas!“. Beveik visi pakėlė rankas… O juk kalbame apie jaunus studentus, tik pradedančius gyvenimą. Šioje situacijoje kai kurių psichologų patarimai man atrodo itin kvaili: „Įsivaizduokite save jus išdavusio žmogaus vietoje, supraskite jį ir tada galėsite jam atleisti“… Arba „Jis nevertas jūsų dėmesio ir jausmų, paleiskite situaciją“. Pažiūrėkite, kaip skambėtų tokie patarimai kiek kitokiame kontekste, pavyzdžiui, įsivaizduokite save pedofilo vietoje. Arba žudiko. Arba vagies. Supraskite jį ir atleiskite.
Visada pateikiu paprastą pavyzdį: „Leiskite man prispausti jūsų pirštą durimis ir kol jas spausiu, supraskite mane. Suvokite mano vidinius motyvus. Ir atleiskite man“. Manau, kad kai Karlo VII išduota Žana d‘Ark, degė ant laužo, jai labai skaudėjo. Grynai fiziškai. Jai buvo vos devyniolika, ji kariavo už Prancūziją vardan to paties Karolio karūnos šlovės, o jis paskelbė ją raganą ir nuteisė sudeginimui…
Laba įdomu, kad dažnas žmogus, apsuptas vadinamųjų draugų, linkinčių jam žiaurios pražūties arba, geriausiu atveju, visiškai kurčių jo kančioms, tarsi nepastebi akivaizdžių faktų.
– Verslininkas dėl draugo pasiima paskolą, kurią paskui pats ir išmoka.
– Moteris guodžia vienišą nelaimingą draugę, kuri vėliau skambina jos vyrui ir bando jį suvilioti (kartais sėkmingai).
– Mergina patiki savo paslaptis geriausiai draugei, kuri tuojau pat bėga jomis dalintis su kitais žmonėmis.
Beje, būtent taip pasielgė garsusis kompozitorius Vagneris, kurio karingą ir didingą muziką taip mėgo Hitleris. Jis draugavo su filosofu Nyče, o vėliau visiems papasakojo, kad Nyčė gydėsi psichiatrinėje ligoninėje. Išdavystės sukeliamas sukrėtimas visada yra siaubingas: neatsitiktinai streso skalėje išdavystė (plačiąja žodžio prasme) yra sunkiau pakeliama nei mirtis. Net žiaurusis ir nuožmusis caras Ivanas Rūstusis iki pat gyvenimo galo siuntinėjo prakeiksmų kupinus laiškus nuo jo pabėgusiam buvusiam draugui – kunigaikščiui Kurbskiui. Net kraujasiurbio caro siela negalėjo susitaikyti su artimojo pabėgimu…
O Julijaus Cezario draugai iš viso jį nužudė. Jis buvo išskirtinio proto ir turtingą gyvenimo patirtį sukaupęs žmogus, tačiau šiuo atveju nepaisė jokių perspėjimų. Žmona Kalpurnija maldavo jį lemtingąją nužudymo dieną neiti į senatą, tačiau Cezaris jos nepaklausė. Pakeliui kažkas jam įteikė raštelį, įspėjantį apie sąmokslą – Cezaris jo neperskaitė.
Beje, įdomu yra tai, kad žmonos dažnai būna įžvalgesnės nei vyrai, perspėdamos juos apie bendravimą su vienu ar kitu žmogumi. Tačiau tokie vyrai, kaip Julijus Cezaris, nekreipia dėmesio į tokius perspėjimus ir atsiduria išduotųjų padėtyje. Ir vėl ir vėl kartoja savo klaidą: „Kaip tu gali taip apie jį kalbėti? Tai mano draugas, jis puikus vyrukas!“ – kiek šeimų išgirsta šiuos žodžius… „Tau niekas nepatinka!“ – dar viena dažna frazė. Tik vėliau įvyksta paprastas scenarijus – „puikus vyrukas“ arba apgauna savo patiklų ir dosnų draugą, arba kitu būdu sumoka blogiu už gėrį.
Prieš šimtą metų dar Zigmundas Froidas atkreipė dėmesį į pasikartojantį scenarijų: žmogus elgiasi kaip geradarys, dėl ko nors stengiasi, aukoja save ir savo turtą, o vėliau vėl ir vėl atsiduria išduotojo padėtyje… Vos užgyja viena žaizda, kaip atsiranda kita.
Visa tai vyksta dėl paprasčiausios projekcijos – siekio priskirti kitiems tas savybes, kurios būdingos jums patiems. Neturintys polinkio į niekšybę ir klastą paprastai to nesitiki ir iš kitų, todėl sąžiningiausi, drąsiausi ir kilniausi atsiduria aukos padėtyje… Grafas Kaliostras su savo žmoną Lorensa nugyveno dvidešimt metų, jie kartu sukčiaudavo ir tai pakildavo į aukštumas, tai gelbėdavosi pabėgimu, kartais užsiimdavo pranašystėmis, o kartais – atviru melu, o vieną dieną Lorensa išdavė grafą inkvizicijai ir liudijo prieš jį… Tuo ir yra baisi išdavystė – jos neišvengsi ir nuo jos nepabėgsi, nes ji ateina iš artimiausių žmonių, kuriuos mylime ir kuriais pasitikime. Štai kodėl Dantė „Dieviškojoje komedijoje“ išdavikus patalpino į baisiausią pragaro ratą, tikriausiai jis taip pat su kuo nors draugavo ir kuo nors be reikalo pasitikėjo.
TIKRIEJI DRAUGAI
Tačiau yra ir tikrų draugų. Geriausius to pavyzdžius galima suskaičiuoti ant rankos pirštų, bet jie yra stulbinantys. Kai į vadžią atėjo fašistai, Zigmundas Froidas buvo sunkiai sergančiu pagyvenusiu žmogumi. Beje, žydų kilmės. Dvi jo seserys buvo ištremtos į Aušvico mirties stovyklą ir ten nužudytos. Norėjo ištremti ir Froidą, bet jo pacientė ir ištikima draugė, Napoleono proanūkė, atvyko pas fašistų vadovybę ir paprašė paleisti pagyvenusį mokslininką (o jie jau degino jo knygas, ketindami imtis ir jo paties).
„O jūs, ponia, atiduokite dvi savo pilis, – pasakė jai. – Ir paleisime jūsų senuką“. Būtų galima pagalvoti – senukas ir taip serga paskutine vėžio stadija, jis labai senas, gretai šiaip ar taip numirs… Bet ponia atidavė savo dvi pilis ir išgelbėjo Froidą, o kai jis atvyko į Angliją, ji liepė ištiesti perone raudono aksomo takelį, kuriuo kadaise žygiavo pats Napoleonas Bonapartas. Ir dar padovanojo mokslininkui gėlių… Nes jie buvo draugai.
Ir dar vienas pavyzdys taip pat iš Antrojo pasaulinio karo laikų. Pedagogas Janušas Korčakas buvo humanistas, jis parašė daugybę knygų apie vaikų auklėjimą. Visa Europa skaitė jo knygas – o kaip gi kitaip, juk tai buvo naujas žodis pedagogikos moksle, kuris anksčiau siūlė tik vieną – fizines bausmes, tramdymą ir drausminimą. Prasidėjo karas ir žydų vaikus, Janušo Korčako auklėtinius, išsiuntė į koncentracijos stovyklą.
Korčakui kelis kartus buvo siūloma laisvė – daugelis fašistų žinojo jo knygas ir žavėjosi jo protu ir talentu. Jis galėjo likti ir toliau rašyti savo pedagoginius opusus, bei užsiimti pedagogikos mokslu, juk dar liko daugybė vaikų. Bet Janušas Korčakas nepaliko savo auklėtinių, jis kartu su jais nuvyko į koncentracijos stovyklą, o paskui kartu su jais įėjo į dujų kamerą, kad vaikai mažiau bijotų mirties. Nes jie buvo draugai.
„Draugą pažinsi bėdoje“ – romėnų išmintis, kurią tikriausiai dar iki jų žinojo daugybė tautų. Neskubėkite pasitikėti ir dosniai dalinti savo turtą žmonėms, kurie privers jus kentėti – geriausiu atveju dėl jų abejingumo jūsų bėdoms, blogiausiu – dėl bėdų, kurias jie patys jums sukels.