Branginti ir atleisti reikia tiems, kurie lankytų mus kalėjime ir ligoninėje. Visi kiti ateina ir išeina; galbūt tai yra malonūs ir geri žmonės ir su jais reikia elgtis mandagiai. Tačiau branginti ir atleisti reikia tiems, kurie mus tikrai lankytų.
Ką reikia branginti ir atleisti…
Ir koks skirtumas, ar Achmatova padarė klaidų auklėdama sūnų, jeigu vėliau ji pusę savo gyvenimo skyrė kovai už jo išlaisvinimą? Su ryšulėliu, su siuntinuku stovėdavo ilgose kalėjimo eilėse, pati neturėdama nei pinigų, nei gyvenimo džiaugsmo.
Ir Cvetajevai galima viską atleisti – visas pedagogines klaidas – už tai, kad ji džiovindavo morkas ant radiatoriaus, kad turėtų ką siųsti dukrai į lagerį. Bent tokių vitaminų. Ir keistus klausimus laiškuose, tokius kaip „ar nereikėtų kartu į kalėjimą įdėti sidabrinės apyrankės“, irgi galima atleisti, tai nesvarbu.
Ir neišsilavinusi Nekrasovo žmona leisdavo prie jo lovos ištisas naktis, kai jis dejuodavo iš skausmo – iš žydinčios moters ji virto senute. Bet slaugė jį iki paskutinės dienos.
Ir vienas gydytojas teisingai pasakė: ligoninių pacientai ginčijasi su savo lankytojais. Ir pyksta ant artimųjų – per retai aplanko, ne tuos produktus ir vaistus perka. Ir ilgisi tų, kurie jų nelanko, skambina, rašo, nes tik artimi žmonės turi priežasčių ginčui.
Ir konfliktai dažniausiai vyksta tarp artimųjų. Ant jų ir pykstame.
O kitiems mūsų visai nereikia, jiems patinka kažkas, ką turime, tačiau vargu ar jie slaugys ligonį, klausydamiesi jo bambėjimo. Jie turi savo reikalų ir savo gyvenimus.
Su kitais turime bendrauti mandagiai, bet tiems, kurie sunkiu metu mūsų nepaliks, reikia viską atleisti. Iš anksto, į ateitį.
Vienas rašytojas pateko į kalėjimą už savo politinius išsišokimus ir ten turėjo laiko pamąstyti. Ir štai ką suvokė: jis bendravo su netinkamomis moterimis. O kalėjime pasijuto reikalingas savo seniems tėvams, kurie nepritarė jo įsitikinimams, tačiau nenustojo jo mylėti ir rūpintis. Nuo tada jis rinkosi moterį pagal tokį kriterijų: ar jį lankys kalėjime, ar ne.
Sulaukęs garbingo amžiaus jis buvo paleistas, vedė ir susilaukė vaikų – tikriausiai rado tą vienintelę. O anksčiau vis rašydavo apie grožį, kojas, krūtinę… Gera ta krūtinė, prie kurios galima prisiglausti sunkią akimirka.
Ir šiuos žmones reikia branginti. Ir viską jiems atleisti.
Autorė — Anna Kirjanova