Septynios pagrindinės vaikų auklėjimo klaidos


Tėvai eikvoja aibę laiko ir energijos siekdami suteikti savo vaikams visa, kas geriausia. Deja, bet perdėtas rūpinimasis ir meilė dažnai tampa kliūtimi, dėl kurios jie neišsiugdo savarankiškumo įgūdžių, atsakomybės jausmo ir lyderio savybių.

Šią problemą nuodugniai ištyrė Timas Elmoras, lyderystės specialistas ir daugelio bestselerių auklėjimo temomis autorius. Jis aprašė tipiškas tėvų klaidas, vėliau trukdančias jų vaikams pasiekti sėkmės suaugusiųjų pasaulyje.

Mes rekomenduojame visiems esamiems ir būsimiems tėvams susipažinti su T. Elmoro straipsniu, kad išvengtų panašių auklėjimo klaidų.

1. Mes neleidžiame savo vaikams rizikuoti

Mes gyvename pasaulyje, kur pavojai tyko kiekviename žingsnyje. Suvokdami tai darome viską, kad apsaugotume nuo jų savo vaikus. Bet psichologai tikina: jeigu vaikas nežaidžia gatvėje, jeigu jam nė sykio neteko parkristi ir nusibrozdinti kelio, suaugusio jo lauks visokiausios fobijos ir kompleksai.

Vaikams reikia keletą kartų parkristi, kad suprastų, jog tai nėra labai baisu. Paaugliui reikia pyktis su bendraamžiais ir išgyventi pirmosios meilės kančias, kad emociškai subręstų. Be to neįmanomi vėlesni ilgalaikiai ir brandūs santykiai. Jeigu tėvai atriboja vaikus nuo visų įmanomų rizikų, susidaro didelė tikimybė, kad vaikas ateityje taps pasipūtęs arba kentės dėl per žemos savivertės.

2. Mes skubame į pagalbą pernelyg greitai

Šiuolaikinis jaunimas neturi kai kurių įgūdžių, kuriuos dar prieš 30 metų turėdavo kiekvienas vaikas. Mes stengiamės padėti ir juo rūpintis, todėl atimame galimybę pačiam spręsti problemas ir ieškoti išeičių iš sudėtingų situacijų.

Anksčiau ar vėliau vaikas pripranta, kad kas nors ateis jam į pagalbą. O juk realiame pasaulyje taip nebūna, todėl vaikas lieka neprisitaikęs prie suaugusiųjų pasaulyje galiojančių dėsnių.

3. Mes pernelyg lengvai jais žavimės

Vaikų savivertės klausimas buvo iškeltas mokyklose 9-ajame praeito amžiaus dešimtmetyje. Daugumoje varžybų ėmė galioti taisyklė, kad kiekvienas yra nugalėtojas, kiekvienam dalyviui – po medalį. Todėl vaikas ima jaustis ypatingas, bet tyrimai rodo, kad tokie metodai turi šalutinių padarinių.

Po kurio laiko vaikas pastebi, kad mama ir tėtis yra vieninteliai žmonės, kurie laiko jį nuostabiu, o daugiau niekas apie tai nekalba. Vaikai ima abejoti savo tėvų požiūriu. Jiems, be abejo, malonu, kai juos giria, bet jie suvokia, kad tai anaiptol nėra jų ypatingas nuopelnas. Tad jeigu mes jais žavimės pernelyg lengvai, vaikai ima gudrauti siekdami išvengti sudėtingų situacijų. O kai užauga, dažnai nesugeba su tokiomis situacijomis susidoroti.

4. Mes kenkiame dėl savo kaltės jausmo

Jūsų vaikas neprivalo mylėti jūsų kiekvieną minutę. Vaikas gali atsigauti po nusivylimo, bet jis vargu ar atsigaus po išlepinimo. Nebijokite sakyti jam ne ir ne dabar, be to, leiskite jam kovoti dėl to, ką jis iš tiesų vertina ir brangina.

Dažnai mes duodame vaikams tai, ko jie prašo, kaip paskatinimą. O jeigu šeimoje yra keletas vaikų, tuomet manome, kad negalima to paties neduoti ir kitiems. Tokiu atveju už vieno vaiko nuopelnus apdovanojami visi – ir vaikai pripranta prie nenusipelnytų apdovanojimų. Gyvenime taip nebūna. Tad jeigu santykiai šeimoje grindžiami materialiniu apdovanojimu ir skatinimu, vaikai neišsiugdys vidinės motyvacijos bei meilės.

5. Mes nesidalijame savo praeities klaidomis

Ateis tokia diena, kai paauglys užsigeis išskleisti savo sparnus ir pats įgyti patirties. Mes, suaugusieji, turime jam tai leisti, bet tai nereiškia, kad negalime padėti jam suvokti gyvenimo tikrovę.

Papasakokite apie savo klaidas, kurių pridarėte būdami jo amžiaus, bet nepersūdykite pamokslaudami. Tokį toną paauglys iš karto sutiks priešiškai. Vaikai turi būti pasirengę susitikti su realybe ir atsakyti už savo poelgių padarinius. Papasakokite jiems, ką jūs jausdavote panašiose situacijose, kaip jas spręsdavote ir ko tuo metu išmokote.

6. Mes klaidingai manome, kad intelektas ar talentai reiškia brandumą

Dažnai intelektas laikomas vaiko brandumo požymiu, tad tėvai nusprendžia, jog protingas vaikas yra pasirengęs susitikimui su realiu pasauliu. Bet tai klaidinga nuostata.

Vien tai, kad vaikas turi gabumų vienoje srityje, dar nereiškia, jog jis gali lengvai susidoroti su bet kuo. Nėra jokio vadovėlio apie tai, kada vaikui galima suteikti daugiau ar mažiau laisvės. Bet čia galioja patikrinta taisyklė – stebėkite kitus tokio pat amžiaus vaikus. Ir jeigu jūs matote, kad jie užtektinai savarankiški ir laisvi, tikėtina, kad nereikėtų labiau varžyti ir savo vaiko laisvės.

7. Mes patys nedarome to, ko mokome savo vaikus

Kiekvienas tėvas privalo padėti savo vaikui susikurti gyvenimo modelį. Gyvenimo, kuriame jis atliks pagrindinį vaidmenį ir bus atsakingas už savo žodžius bei poelgius. Tačiau vaikas mokysis ne iš jūsų žodžių, o iš jūsų poelgių. Anglų patarlė byloja: Neauklėk vaikų, jie vis tiek bus panašūs į tave. Auklėk save.