Vienas senuolis miške surado nuostabaus grožio baltą kumelę. Parsivedė ją namo ir ėmė globoti. Kaimynai negailėjo nuostabos šūksnių: „Na ir pasisekė gi tau! Sutikti tokią kumelę – juk ji tikru tikriausias lobis!“. Į ką senuolis atsakydavo: „Nežinau ar man pasisekė ar ne, bet žinau, kad dabar jai reikia arklidžių“ ir negaišdamas laiko ėmėsi darbų.
Vieną dieną kumelė pabėgo. Susirinkę kaimynai samprotavo: „Ak, kokia nesėkmė! Pabėgęs arklys – didis praradimas!“ O senuolis atsakė: „Nežinau ar tai sėkmė ar ne, bet žinau, kad arklidžių galiu nestatyti“.
Po savaitės kumelė sugrįžo. Ir ne viena, o su visa arklių banda. Ir vėl kaimynai pavydžiai aikčiojo: „Eilinį kartą seniui pasisekė!“ Senuolis išmintingai atsakė: „Nežinau ar tai gerai ar blogai, bet žinau, kad man reikia mokytis veisti arklius“.
Kitą dieną jo sūnus bandė jaukintis vieną iš žirgų, bet nukrito ir susilaužė koją. Kaimynai netrūko prisistatyti: „Ak, kokia nesėkmė! Kaip gi dabar susitvarkysi su savo padidėjusiu ūkiu?“. Senuolis atsakė: „Nežinau ar tai laimė ar ne, žinau tik tai, kad dabar reikia atsivežti gydytoją ir gydyti sūnaus koją“.
Po kelių dienų šios šalies karalius paskelbė šaukimą į kariuomenę. Kaimą paliko visi jaunuoliai, išskyrus senuolio sūnų. Kaimynai, kurių sūnūs iškeliavo į kariuomenę, verkdami ir aimanuodami atėjo pas senuolį: „Kaip tau pasisekė, kad tavo sūnui lūžo koja! Užtat jis pasiliko namuose!”…
Kaip jau supratote, ši pasakėčia neturi pabaigos.
Bet jos esmė tame, kad Įvykiai, kurie sudaro mūsų gyvenimą yra neutralūs ir tik mes patys juos skirstome į teigiamus ir neigiamus. Bet juk galima kaip ir šis senuolis, nedalinti įvykių į blogus ir gerus, o tiesiog spręsti kokių veiksmų reikia imtis susiklosčiusioje situacijoje… ir veikti.