Keturiasdešimtmetis Francas Kafka (1883–1924), kuris niekada nebuvo vedęs ir neturėjo vaikų, vaikščiodamas Berlyno parke sutiko verkiančią mergaitę, nes pametė mylimiausią lėlę. Kurį laiką jie ieškojo jos kartu, bet paieškos buvo bevaisės.
Kafka jai liepė laukti jo ten pat rytoj ir jie kartu galės pratęsti paieškas.
Kitą dieną jie ir vėl ieškojo, bet nesurado, ir tada Kafka padavė jai neva jos lėlės parašytą raštelį, kuriame ji rašė: „Prašau tavęs, neverk. Aš išvykau į kelionę, noriu pamatyti pasaulį. Parašysiu tau apie savo nuotykius.“
Taip prasidėjo istorija, kuri tęsėsi iki pat jo gyvenimo pabaigos.
Susitikimų metu Kafka skaitydavo lėlės raštelius, kuriuose buvo aprašyti nuotykiai ir kiti „lėliški dalykai“. Mergaitė negalėjo jais atsidžiaugti.
Galiausiai Kafka grąžino jai po kelionės į Berlyną sugrįžusią lėlę (kurią tiesiog iš anksto nupirko).
„Ji visai nepanaši į mano lėlę“, – pasakė mergaitė.
Kafka įteikė jai dar vieną laišką, kuriame lėlė rašė: „Mano kelionės mane pakeitė.“ Maža mergaitė apkabino naują lėlę ir laiminga nusinešė ją namo.
Po metų Kafka mirė.
Ir tik po daugybės metų mergaitė lėlės viduje surado laišką. Ant mažyčio lapelio Kafka parašė:
„Greičiausiai pamesi viską, ką myli, bet galiausiai meilės sugrįš kitu būdu.“