Du medkirčiai, kanadietis ir norvegas, turėjo užduotį nukirsti kuo daugiau medžių savo miško plote. Laiko jiems buvo duota nuo aštuonių valandų ryto iki keturių valandų dienos.
Aštuntą ryto nuaidėjo švilpukas ir medkirčiai užėmė savo pozicijas. Jie kirto medį po medžio, kol kanadietis išgirdo, kad norvegas sustojo. Supratęs, kad tai yra jo šansas, kanadietis padvigubino pastangas. Devintą valandą kanadietis išgirdo, kad norvegas ėmėsi darbo.
Ir vėl jie dirbo beveik sinchroniškai, kai staiga, be dešimt dešimt, kanadietis išgirdo, kad norvegas dar kartą sustojo. Ir vėl jis nusprendė pasinaudoti konkurento silpnumu. Taip tęsėsi visą dieną. Kas valandą norvegas sustodavo dešimčiai minučių, o kanadietis plušo be jokių pertraukų.
Kai lygiai ketvirtą valandą nuaidėjo varžybų pabaigą skelbiantis signalas, kanadietis buvo visiškai įsitikinęs, kad prizas yra jo kišenėje. Galite įsivaizduoti jo nuostabą sužinojus, kad jis pralaimėjo!
– Kaip taip išėjo? – paklausė jis norvego. – Kas valandą girdėjau, kaip tu dešimčiai minučių nustoji dirbti. Kaip, po velnių, tu sugebėjai nukirsti daugiau medžių nei aš?
– Iš tikrųjų viskas labai paprasta, – atsakė norvegas. – Kas valandą sustodavau dešimčiai minučių pagaląsti savo kirvį.
Išvada: kas kartą, kai prieš jus yra sudėtinga užduotis, reikia periodiškai sustoti ir svarbius klausimus spręsti galandant savo „kirvį“. Tai yra dažniausia operacinėje veikloje paskendusių vadovų problema. Vienintelis, ką kiekvieną dieną reikia nugalėti, esi tu pats.