Paprastai taksistai išvažiuoja, nesulaukę vėluojančio keleivio. Bet šis vyras išlipo iš mašinos ir paskambino į duris. Tai pakeitė jo tolimesnį gyvenimą.


Ši istorija nutiko taksi vairuotojui iš Niujorko. Tokiame didmiestyje ilgas laukimas ir laiko gaišimas kainuoja daugiau, negu galima įsivaizduoti. Būtent todėl taksistas labai susinervino, kai atvyko pagal užsakymą ir nerado keleivio. Penkių minučių laukimas išvedė jį iš kantrybės: kiek galima? Tačiau, priešingai, negu daro visi taksistai, jis išlipo iš mašinos ir paskambino į namo duris, norėdamas paskubinti keleivį.

Jam atidarė duris miela senutė. „Einu, einu, sūneli, negaliu pakelti lagamino“. Vyras, pažvelgęs į vidų, pamatė, kad visi baldai uždengti užvalkalais, veidrodžiai uždengti audeklu, o kampe stovi nedidelis lagaminas.

Jis nunešė lagaminą į mašiną ir padėjo senutei įlipti. „Kur važiuojate?“ – ramiai paklausė jis. „Į hospisą“, – taip pat ramiai atsakė ji. Taksistas su nuostaba pažvelgė į moterį per veidrodėlį, jo akyse buvo klausimas. „Taip, taip, – linktelėjo ji. – Gydytojas sako, kad man nebeilgai liko gyventi. Nenoriu niekam sudaryti nepatogumų, ypač pašaliniams žmonėms. Juk aš pati jau seniai nieko artimo nebeturiu“.

Taksistas išjungė skaitiklį ir pasakė, kad būtinai nuveš moterį ten, kur jai reikia, bet vėliau. „Tiesiog pasivažinėkime, – pasiūlė jis, – po miestą, jeigu turite laiko“. Moters akyse pasirodė ašaros. „Sūneli, aš taip ilgai nebuvau centre…“

Taksistas visą dieną vežiojo moterį po miestą, jos jaunystės vistas – krantines, skverus, ji parodė šokių studiją, kurioje anksčiau mokėsi klasikinio šokio. Paskui jis pavaišino ją vakariene. „Aš pavargau, sūneli, nuvežk mane į hospisą“.

Vyras taip ir padarė, kaip ji prašė. Atsisveikindama ji išsitraukė piniginę ir paklausė, kiek skolinga. Taksistas nepaėmė pinigų, tiesiog apkabino ją. „Tai buvo mano geriausia paskutinė kelionė“, – pasakė moteris, sėsdama į vežimėlį, kurį atvežė slaugytojos.

Kartais gyvenimas nūna nenuspėjamas, ir tai žymiai geriau, negu iš anksto žinoti, kas ir kada nutiks. Tą vakarą vyras dar ilgai važinėjo po miestą, atsisakydamas užsakymų, ir galvojo apie tai, kaip greitai bėga laikas. O dar – apie tai, kaip lengva, pasirodo, padaryti kažką šiek tiek laimingesnį.