Senėjimas – neišvengiamas, o augimas – pasirinktinis


Per vieną paskaitą profesorius pristatė mums naujokę. Tuo metu pajutau lengvą prisilietimą prie peties. Atsisukusi pamačiau mažą senutę, kuri taip atvirai man šypsojosi, kad šypsena nepastebimai nušvietė ir mano veidą.

– Sveika, gražuole, mano vardas Rožė ir man 87 metai, – pasakė ji. – Ar galiu prisėsti šalia?
Aš nusišypsojau ir užleidau jai vietą.
– Žinoma, prisėskite. Ar galiu sužinoti, kas paskatino jus stoti į universitetą būnant tokio nekalto amžiaus? – nusprendžiau pajuokauti.
– Aš čia tam, kad sutikčiau turtingą vyrą ir prigimdyčiau daug vaikų, – šyptelėjo senutė.
– O jeigu rimtai? – Rožė patiko man vis labiau.
– O jeigu rimtai… Aš visada norėjau įgyti aukštąjį išsilavinimą, ir štai aš čia, – atsakė Rožė.

Po paskaitos nuėjome į studentų valgyklą ir kartu papietavome. Nuo tos dienos visus tris mėnesius pietavome kartu. Rožė tapo beveik visų studentiškų vakarėlių siela. Visi studentai noriai su ja bendravo.

Semestro pabaigoje mes paprašėme jos pasakyti kalbą išleistuvių proga. Jai einant link tribūnos, iš rankų iškrito lapeliai su kalbos tekstu. Sutrikusi Rožė pabandė juos surinkti, bet rado ne visus.

– Atsiprašau, tapau tokia išsiblaškiusi. Dėl vyro nustojau gerti alų, todėl nuo viskio apgirstu žymiai greičiau, – pajuokavo ji. – Aš nebesurinksiu savo paruoštukų, todėl leiskite pasakyti man tai, ką galvoju.

Kol juokas tilo, ji atsikosėjo ir pradėjo savo kalbą:
– Mes nenustojame žaisti, nes senstame. Mes senstame, nes nustojame žaisti. Yra vos keturios jaunystės, sėkmės ir laimės paslaptys. Jūs turite šypsotis ir kasdien surasti kažką juokingo gyvenime. Jums reikalinga svajonė. Kai nustojate svajoti, mirštate. Aplink mus tiek daug jau mirusių žmonių, kurie to net neįtaria. Yra didžiulis skirtumas tarp senėjimo ir brendimo. Jeigu jums 19 metų ir ištisus metus gulėsite ant sofos ir nieko nedarysite, jums sukaks 20. Jeigu aš gulėsiu ant sofos visą dieną ir nieko neveiksiu, man sukaks 88. Tapti vyresniam – nesudėtinga. Senėjimui talento nereikia. Bet reikia mokėti atrasti naujas galimybes sau pokyčiuose. Dėl nieko nesigailėkite! Senyvi žmonės dažniausiai nesigaili padarytų darbų, jie gailisi to, ko padaryti nespėjo. O mirties bijo tik apgailestavimų kupini žmonės.

Baigusi savo kalbą fraze „pagarbiai Rožė“, senelė grįžo į savo vietą. Mes visi tylėjome, bandydami suprasti tai, ką išgirdome.

Po metų Rožė įgijo aukštąjį išsilavinimą, apie kurį taip ilgai svajojo. O dar po savaitės tyliai mirė miegodama. Daugiau nei du tūkstančiai studentų atėjo į jos laidotuves, taip atsidėkodami už tai, kad ši maža šviesi moteris savo pavyzdžiu parodė, jog tapti tuo, kuo norite, niekada nevėlu.

Tapti vyresniam nesudėtinga.

Senėjimas – neišvengiamas. Augimas – pasirinktinis.