„Deja, mano dukra nenori pereiti į kitą anglų kalbos grupę. Ji dar maža ir draugės jai svarbesnės už blogus pažymius. Labai prašau, nustokite jai sakyti, kad jos tėvai nepakankamai stengiasi išmokyti ją anglų kalbos.
Supraskite, tėvai savo vaikams – autoritetai. Ir tai, kad nuolat bandote jai paaiškinti, jog aš ir jos tėtis nepakankamai gabūs ar talentingi, ar stropūs, paprastai tariant, tiesiog ištižėliai, žlugdo mano vaiką.
Ne, daugiau nebeisiu į mokyklą pasikalbėti, kaip raudonu rašikliu to prašote dienoraštyje, nes paskutinį kartą pasigavote mane ir vaiko akivaizdoje išbarėte mane už mano blogą elgesį.
Vaiko akivaizdoje išbarti jo motiną. Kad bandžiau teisintis kaip avytė. Aš nenoriu būti avytė savo vaiko akyse. Aš noriu būti stipri ir patikima.
Išduosiu jums paslaptį – esu motina-pantera. Tiesiog pabijojau, kad mokykloje toks elgesys nelabai priimtinas, todėl mums geriau daugiau nesusitikti. Avies kailį aš išmečiau.
Aš nežinau, kaip šiuolaikinei mokyklai paaiškinti, kad tėvai iš viso neturi daryti pamokų su vaikais.
VISIŠKAI.
Ir jeigu vaikui nepavyksta, tai yra mokytojo problema arba programos neatitikimo amžiui, arba vadovėlių, per didelių lūkesčių ir taip toliau. Gerai, gerai. Nieko niekam neįrodysime ir bandysime užsiimti namuose.
Noriu paaiškinti jums, kad su mano dukra užsiima jos tėvas, mano buvęs vyras, kuris lanko ją du kartus per savaitę. Taip, ji ne visada teisingai atlieka namų darbus.
Nors, tiesą pasakius, negaliu patikėti, kad mokslininkas negali teisingai įskaityti namų darbų elektroniniame žurnale. Bet ir švaistyti laiko jo teisumo įrodymams mes nesiruošiame.
Gerai, jis visada daro ne tai, ką uždavėte. Tarkim.
Žinote, ką? Dukra jo laukia ir nori užsiimti tik su juo. Ir aš, tiesą pasakius, nenustebsiu, jei iš tikrųjų jie mokosi vokiečių kalbos. Arba apskritai lošia kortomis. Man nesvarbu.
Va taip. Visiškai nesvarbu ir aš nesikabinėsiu prie jo dėl pastangų trūkumo. Ir nekelsiu dėl to skandalų. Ir ne, jis neužsiima „bet kaip“.
Anglų kalbą ji kaip nors išmoks. O štai savo vaikystės ir bendravimo su tėvu nesusigrąžins niekada. Taip, mus visus tenkina trejetas. Asmeniškai aš išmokau anglų kalbą mėnesį pragyvenusi Niujorke, kai man buvo jau 24.
Kalbu ja laisvai. Taip, aš manau, kad dabartinis trejetas niekaip nepaveiks jos gyvenimo. Ne, aš netikiu „trejetukininkės įspaudu“. Ne, nemanau, kad stropumas yra svarbi dorybė.
Ne, nemanau, kad mums reikia samdyti repetitorių. Nes prieš ateinant repetitoriui reikia papildomia pasiruošti, o aš nesuprantu, kam daryti tai, ko vaikas gyvenime beveik nenaudoja. Ir kam dabar jis neturi nei gabumų, nei intereso.
Taip, aš manau, kad ne visus gabumus reikia vystyti, kitaip „praleisi“, „apleisi“ ir „nebepasivysi“.
Ir, be to, repetitorius 7 mokyklos metams – tai beveik 10 tūkstančių eurų.
Nuobodžių vadovėlinių užduočių ir abejotinos kokybės garso įrašų. Už šiuos pinigus po 5 metų galėsiu dviem mėnesiams apgyvendinti savo dukrą Londone ir pasamdyti linksmą jauną mokytoją.
Jos vaikščios po pavasariu kvepiantį Londoną, nusėtą geltonais narcizais.
Suprantate skirtumą?
Taip pat, kaip ir aš, ji išmoks anglų kalbos per porą mėnesių. Arba kaip jos tėvas, išmoks jos pradėjusi žiūrėti kokį nors serialą.
Būtent todėl mūsų dukters akyse mums būtina išlikti patikima atrama. Kad ji galėtų remtis mūsų patirtimi, kuri gerokai produktyvesnė nei mokyklos programa.
Labai prašau, sakykite jai, kad mes, jos tėvai, – nuostabūs.
Ačiū
Olga Dori“