Šią istoriją man papasakojo vienas mano draugas (jo leidimu, grotažymė „mano“)
Taip jau nutiko, kad mano pažįstamas yra sėkmingo verslo savininkas, bet garsiai apie tai nekalba ir nerodo (dviratis, marškinėliai, sportinės kelnės – visa tai apie jį). Mokykloje, kurioje mokosi jo dukra, grupelė tėvų sugalvojo savo pastangomis pakeisti klasės suolus. Beje, jie atrodė visiškai gerai, maždaug taip:
Bet štai užsimanė naujų. Po ilgų diskusijų tėvai pasidalino į dvi nelygias grupes: tuos, kurie galėjo susimesti pinigų, ir 7 žmones, kurie atsisakė (tiesiog neturi pinigų). Juos pastatė priešais faktą, kad jų vaikai sėdės už senų suolų. Kai mano draugas pasiūlė susimesti šiek tiek daugiau ir visiems nupirkti suolus, tėvai aiškiai leido suprasti, kad jie nemokės už kitus vaikus, nėra pinigų – tegu sėdi už senų suolų.
Galiausiai jis iš viso atsisakė prisidėti. Jo bandymai įrodyti, kad taip klasė suskils į „vargšus“ ir „turtingus“, tik supykdė likusius tėvus.
Atėjo diena „X“. Į klasę buvo pristatyti nauji suolai. Maždaug tokie:
Keturis senus suolus sustūmė į vieną kampą, taip tarsi atskirdami „elgetų“ getą. Motinos spindėjo. Kai mano draugas paklausė, ar joms tai neprimena komedijos siužeto, jos atsakė: „Na, o ką!? Mes galime sau leisti!“
Tai tęsėsi lygiai vieną dieną. Kitą dieną senų suolų vietoje atsirado nauji. Maždaug tokie:
Plius vaikiškos kėdės. Maždaug tokios:
Taigi dabar šitos motinos laksto ir šaukia, kad tai diskriminacija, kad jų vaikai žeminami ir kad viskas turi atrodyti vienodai. Draugas žiūri į juos ir šypsosi.
Kai vienas tėvų paklausė: „Kam tu taip padarei?“, jis atsakė: „Manyk, kad tai buvo socialinis eksperimentas. Ir apskritai jūs gi norėjote, kad vieni vaikai turėtų geresnius suolus nei kiti, tad dabar taip ir yra!“