Švedija – šalis, kurioje deputatai neturi padėjėjų ir nemokamos kavos


Švedijos parlamento deputatų kasdienis gyvenimas yra griežtai reguliuojamas: septynių kvadratinių metrų biurai, nedideli butai valdininkams ir mokesčių mokėtojų pinigų parlamentinei veiklai naudojimo apribojimai.

Švedijos deputatai neturi papildomų lengvatų, kokias turi kitų šalių parlamentarai (biudžetas čarteriniams skrydžiams, pagalba nuomojant būstą, asmeninių konsultantų samdymas, pagalba apmokant medicinines išlaidas ir kitos).

Be to, Švedijoje neegzistuoja sąvoka „parlamentinė neliečiamybė“!

„Esame paprasti piliečiai, – duodamas interviu „BBC News Brazil“ sakė Švedijos socialdemokratų partijos pavaduotojas Peras Arne Hokansonas. – Nėra tikslo suteikti parlamentarams kokių nors ypatingų privilegijų, nes mūsų užduotis – atstovauti piliečiams ir žinoti, kaip iš tikrųjų jie gyvena. Piliečių atstovavimas savaime yra privilegija, nes mes turime galimybę pakreipti šalies kursą.“

349 Švedijos deputatai, kaip ir parlamento pirmininkas, kasmet gauna viešojo transporto kortelę.

Advertisements

Oficialių automobilių yra nedaug, o jų naudojimas ribotas. Parlamentas turi tik tris automobilius „Volvo S80“. Šis transportas prieinamas tik parlamento primininkui ir trims viceprezidentams ir skirtas oficialiems renginiams.

„Tai jums ne taksi, – aiškina Rene Poedtke, dirbantis parlamento administraciniame sektoriuje. – Tarnybinės mašinos netinka važinėti namo arba į darbą.“

Vienintelis politikas Švedijoje, turintis teisę į automobilį, yra ministras pirmininkas. Automobilis priklauso Švedijos valstybino saugumo tarnybai. Vyriausybės patarėjo žodžiais, ministrai gali prašyti transporto priemonės, kai turi tam rimtų priežasčių.

Švedijos parlamento deputato atlyginimas neatskaičius mokesčių yra 66 900 Švedijos kronų per mėnesį (apie 7 200 JAV dolerių). Sumokėjus didžiulius mokesčius, lieka maždaug 40 000 Švedijos kronų (apie 4 300 JAV dolerių), o tai yra du kartus mažiau, nei uždirba pradinių klausių mokytojas Švedijoje.

Advertisements

Jeigu deputato rinkimų bazė yra už Stokholmo ribų, jis gali paprašyti vadinamojo „traktamento“ – pagalbos savaitės dienomis, kai dirba šalies sostinėje. Ši pagalba skirta išskirtinai parlamentarams, neturintiems nuolatinės gyvenamosios vietos Stokholme, ir sudaro 110 Švedijos kronų (apie 12 JAV dolerių).

Iki 1957 metų Švedijos parlamento deputatai net negaudavo atlyginimo: jiems buvo mokami tik partijos narių įnašai.

Sprendimas dėl atlyginimo nustatymo parlamentarams buvo priimtas, kaip parašyta parlamento archyvuose, po to, kai buvo prieita prie išvados, kad nė iš vieno piliečio neturi būti „atimta galimybė tapti deputatu dėl ekonominių priežasčių“. Bet atlyginimas neturi būti „toks didelis, kad taptų ekonomiškai patrauklus“.

Ir nė vienas deputatas neturi teisės pasididinti atlyginimą: Švedijoje parlamentarų atlyginimą reglamentuoja nepriklausomas komitetas „Riksdagens Arvodesnämd“.


Advertisements

Šį komitetą sudaro trys žmonės: prezidentas, kuriuo dažniausiai tampa atsistatydinęs teisėjas, ir du atstovai, kurie dažniausiai yra buvę žurnalistai arba atsakingi asmenys.

„Tarp mūsų nėra parlamentarų, esame nepriklausomas komitetas, Parlamento taryba negali mums nurodinėti“, – sako jo prezidentas Johanas Hiršfeldtas.

Stokholmo Apeliacinio teismo buvęs prezidentas Hiršfeldtas aiškina, kad komitetas susirenka kartą per metus po vasaros pertraukos.

„Bet tai nereiškia, kad deputatams kasmet keliami atlyginimai“, – užtikrina jis.

Norėdamas įvertinti, ar kyla darbo užmokestis, komitetas analizuoja bendras ekonomines sąlygas, įskaitant darbo užmokesčio svyravimus valstybės ir privačiame sektoriuje bei infliacijos lygį.

„Kai susitiksime kitą kartą, įvertinsime bendras sąlygas ir galbūt nuspręsime padidinti darbo užmokestį 1 arba 1,5 proc., o galbūt nuspręsime to nedaryti“, – sako Hiršfeldtas.

Komiteto sprendimas yra suverenus: jo negalima apskųsti ir dėl jo nereikia balsuoti parlamente.

„Parlamentarai neturi jokios galimybės priimti sprendimus šiame procese ir aš nežinau, ar jie patenkinti savo užmokesčiu, ar ne, nes nė vienas parlamentaras nė karto nepaskambino paprašyti daugiau arba pasiskųsti“, – kalbėjo prezidentas.

Tik už sostinės ribų rinkimų bazes turintys politikai ir neturintys nekilnojamojo turto Stokholme gali gyventi valdininkams skirtuose butuose.

Advertisements

Butai yra vidutiniškai 45,6 kv. m. Vieno kambario butai yra vos 16 kv. m. Švedijos parlamentui priklauso 197 namai, tik aštuoni iš jų yra nuo 70 iki 90 kv. m.

Iš tikrųjų mažiausi butai primena labai šiuolaikiškos prie Stokholmo esančios bausmės atlikimo įstaigos kameras – ten nuteistieji taip pat turi atskirą vonios kambarį, kaip ir daugumoje šalies kalėjimų.

Šiuose pastatuose nėra nei skalbimo mašinos, nei indaplovės, nėra net dvigulės lovos. Daugumoje šių butų nėra miegamojo kambario – čia vienas kambarys, kuriame yra sofa-lova ir kuris atstoja svetainę ir miegamąjį.

„Esant poreikiui, galime pristatyti papildomą lovą su ratukais, pavyzdžiui, jeigu kas nors atvyko aplankyti“, – sako vienas iš parlamento narių.

Be to, parlamentarai patys gamina valgyti ir tvarko namus. Švedijos parlamento administracijos departamento duomenimis, nemokamai tvarkoma tik kartą per metus, per parlamento vasaros atostogas.

Ir tai dar ne viskas: butai skirti išskirtinai parlamentarams. Žmonos, giminės ir vaikai neturi teisės gyventi arba tiesiog nakvoti valstybei priklausančiame bute už jį nemokėdami.

Advertisements

Jeigu parlamentaro artimasis atvyksta pernakvoti, deputatas turi lygiai mėnesį sumokėti valstybės nustatytą rinkliavą už nakvynę.

Kiekvieno parlamento pastato salėje yra stovas, kuriame sudėti dienraščiai ir įvairios kitos publikacijos.

Jie skirti kolektyviniam naudojimui: žurnalų ir laikraščių prenumeratą finansuoja partija, o deputatai neturi asmeninio biudžeto, skirto prenumeratai.

„Galime pasiimti laikraštį į savo biurą, jį perskaityti ir iš karto grąžinti, – sako deputatas Peras Arne Hokansonas. – Mes taip pat galime skaityti laikraščius ir kitas publikacijas parlamento bibliotekoje – tiesiai savo mobiliajame telefone per specialią bibliotekos programėlę.“

Advertisements

Parlamento nariai patys susimoka už kavą

Jie neturi padavėjų ir už maistą reikia mokėti. Kiekvienas deputatas pavalgęs turi nunešti lėkštę į vietą prie virtuvės, kur surenkami padėklai.

Kiekvienas pats plauna savo lėkštes ir įrankius. Be to, nė vienas Švedijos deputatas neturi teisės valgyti prabangiuose restoranuose valstybės sąskaita.

Advertisements

Nėra sekretoriato ar asmeninio patarėjo.

„Nė vienas deputatas neturi asmeninio sekretoriaus ir negali pasisamdyti konsultantų“, – aiškina Matsas Lindas iš parlamento paslaugų skyriaus.

Švedijos sistemoje kiekviena politinė partija, atstovaujama parlamente, gauna ribotas lėšas pasamdyti padėjėjų ir patarėjų grupę, kurie formuoja vadinamąjį partijos sekretoriatą. Ir ši valdininkų grupė aptarnauja visus partijos deputatus.

Kitaip tariant, parlamentarai turi patarėjų ir padėjėjų grupę, kuri, be viso ko, rengia politinę analizę ir užsiima ryšiais su žiniasklaida.

Žiniasklaidos atstovas pateikia Socialdemokratų partijos sekretoriato sąrašą: 101 darbuotojas dirba kartu su 100 deputatų. Šioje komandoje yra analitikų ir patarėjų politiniais klausimais ir ryšiams su žiniasklaida, taip pat keli administraciniai padėjėjai, kurie dažniausiai nėra prieinami deputatams asmeniniams klausimams spręti.

Advertisements

„Kiekvienas deputatas sudaro savo darbo grafiką, rengia savo kalbas, organizuoja savo susitikimus ir pats rezervuoja traukinio ar lėktuvo bilietus“, – sako atstovas.

Be visos informacijos, kurią gauna kiekvienas naujai išrinktas švedų parlamentaras, yra 35 puslapių vadovas „Kelionės taisyklės“ („Reseregler“).

Štai kai kurios rekomendacijos deputatams:

  • Reikia rinktis pigiausią atvykimo į numatytą vietą būdą: traukinį, mašiną arba lėktuvą.
  • Automobiliai kelionėms turi būti nuomojami parlamento turizmo agentūroje, pasinaudojant kompanijų, su kuriomis parlamentas yra pasirašęs sutartis, paslaugomis. Dėl išlaidų ir aplinkosaugos negalima nuomotis specialių arba prabangių automobilių.
  • Jeigu pavaduotojas atvyksta savo transporto priemone, jis turi rinktis trumpiausią įmanomą maršrutą, nebent ilgesniam maršrutui yra svarbių priežasčių.
  • Deputatai turi naudotis taksi, jeigu nėra viešojo transporto alternatyvos arba jeigu yra svarbių priežasčių.
  • Kalbant apie keliones į užsienį, Švedijos deputatas gali išleisti ne daugiau kaip 50 000 Švedijos kronų (apie 5 400 JAV dolerių).

Be pensijos iki gyvos galvos.

Švedijos parlamentarai, atidirbę mažiausiai vieną ar dvi kadencijas, taip pat neturi teisės gauti pensijos iki gyvos galvos.

Advertisements

Švedijos įstatymas skelbia:

„Pašalpos (pensijos) tikslas yra užtikrinti finansinį parlamentaro aprūpinimą pereinamuoju laikotarpiu, pasibaigus jo veiklai parlamente. Pašalpa neskirta nuolatiniam buvusio parlamentaro aprūpinimui.“

Tai yra savotiškas nedarbo draudimas: bendras principas yra tas, kad kiekvienas deputatas turi išdirbti parlamente ne mažiau kaip aštuonerius metus, kad gautų teisę į pašalpą, lygią 85 procentams darbo užmokesčio, kuri mokama daugiausia dvejus metus.

Kad gautų pašalpą ilgiau nei metus, buvęs deputatas turi parodyti, kad aktyviai ieško naujo darbo.

„Svarbu suprasti, kad sistema turi stiprių mechanizmų, deputatai turi parodyti, kad ieško naujo darbo, nėra pasyvūs, kitu atveju išmokos stabdomos“, – aiškina Johanas Hiršfeldtas.

Jeigu parlamentaras perima kitą mandatą arba politinę poziciją, išmoka taip pat stabdoma.

Regiono politikai gyvena be atlyginimo.

Politinis atstovavimas regioniniu lygiu Švedijoje laikomas papildoma veikla, kuri vykdoma lygiagrečiai su apmokamu darbu, todėl 94 procentai regioninių susirinkimų atstovų neturi nustatyto darbo užmokesčio.