Totalus dabartinis neraštingumas, lydimas kritinio mąstymo stokos, turi vieną labai svarbią priežastį – žmonės nustojo skaityti ilgus tekstus. Nustojo juos vertinti, su jais dirbti ir jais mėgautis.
Ir kalbama ne tik apie mokslinę literatūrą. Bet kuris ilgas tekstas, kurį sudaro keli šimtai puslapių, – grožinis, istorinis, pramoginis, mokslinis, techninis. Svarbiausia – ilgas. Deja, bet dabar toks tekstas kelia problemų vien dėl dydžio. Vien todėl, kad jis yra.
Spręskite patys – dauguma šiandien egzistuojančių informacijos pateikimo formatų nereikalauja jokios analizės ir darbo. Kadaise egzistavo tinklaraščių platformos, kur žmonės rašė tekstus. Vėliau atsirado „Facebook“, kuris taip pat greitai tapo vieta tekstams rašyti. Tinklaraščių ir „Facebook“ platformose pateikiami tekstai įprastai vadinami „longreadais“ (ilgaisiais tekstais), nes jiems perskaityti reikia daugiau laiko. Tačiau vos prieš dvidešimt metų tai būtų sukėlę nevaldomą bet kurio skaitančio žmogaus juoką. Nes tekstas „Facebook“ nėra „longreadas“. Tai – autorinė skiltis. Trumpas įrašas. Vienas A4 formato lapas.
Bet netgi tai dabar yra per ilgai ir per daug. Dabar – kuo paprastesnis formatas, tuo geriau. Pradžioje buvo „Instagram“ ir jo paveiksliukai, vėliau – „Twitter“ su 140 simbolių, dar vėliau – „TikTok“ su 15 sekundžių. Analizuojamos informacijos apimtys sparčiai mažėja. Niekas nenori dirbti su dideliais kiekiais. Niekas nenori prisiminti, kas ten buvo pradžioje. Greitai žvilgtelėjai, pajutai malonumą, pasikrovei endorfinų ir toliau – prie naujo paveiksliuko.
Ir kas nors pasakys – na, tokie laikai, klipinis mąstymas ir taip toliau. Bet ši tendencija prie gero neprives. Nes kad ir kaip būtų, tekstas vis dar yra bet kurios naudingos informacijos pagrindas. Jis gali būti pateikiamas įvairiai – kaip popierinė knyga, įrašas „Facebook“ tinkle, vaizdo įrašas „Youtube“ platformoje – bet pagrindas visada yra tekstas. Jis – bet kurio mokslinio darbo pagrindas. Bet kurio juridinio dokumento. Ir beveik bet kurio meninio akto.
Ir kai tu prarandi darbo su didelės apimties tekstu įgūdžius arba net nesi jų įgijęs, automatiškai atskiri save nuo milžiniško itin reikalingos informacijos kiekio. Dar atimi iš savęs svarbų įgūdį suprasti dalykus, kurie yra sudėtingesni nei vienas paveiksliukas ar trumpas vaizdo įrašas. Šis įgūdis vadinamas labai paprastai – įgūdžiu mąstyti. Gebėjimas suderinti pradžią ir pabaigą. Gebėjimas sekti loginę grandinėlę. Prarandi tai – ir tavo gebėjimas mąstyti susitraukia iki gyvūno lygio. Priėmei informaciją – pateikei reakciją, ir viskas.
Ir tai yra problema. Didžiulė problema. Žmonės nemoka skaityti iki galo. Apskritai jie sparčiai praranda gebėjimą skaityti. Manote, kad jeigu tekste parašyta „Esu Almatoje“, o komentaruose žmogus klausia „Kur jūs esate?“, tai juokinga? Tai iš tikrųjų juokinga. Bet kartu ir liūdna, nes žmogus nesugeba perskaityti net tokio primityvaus dalyko. Ir tokių žmonių vis daugiau.
Skaitykite ilgus tekstus. Skaitykite romanus. Skaitykite rimtus straipsnius. Skaitykite publicistiką. Stenkitės skaityti savo srities mokslinę literatūrą. Bus sunku ir nuobodu, bet pajusite neapsakomą malonumą, kai pavyks apdoroti informaciją. Ir suprasite, kad nieko baisaus tame nėra. Kad darbas su dideliu tekstu – toks pat įgūdis, kurį lengva treniruoti. Įgūdis ką nors apgalvoti savarankiškai.
Reikia prisiminti, kad visos beprotiškos sąmokslo teorijos, visas čipavimas ir kitos nesąmonės įgavo tokį populiarumą tik todėl, kad dauguma žmonių nenori galvoti savo galva. Ir nenori savarankiškai analizuoti šaltinių, su jais dirbti, jų apmąstyti. Gerokai paprasčiau klausytis lyderių, kurie yra ne ką protingesni, bet gerokai įtikimesni.
Skaitykite ilgus tekstus. Ir pasijusite laimingi.